Pristome būsimąjį pirmoką: tai Airidas, gegužės mėnesį jam sukako septyni metai. Airidas - antras vaikas mūsų šeimoje. Prieš septynerius metus, kai ant rankų sūpavau mažiuką, į pirmą klasę keliavo mūsų pirmagimis.
Istorija kartojasi, tik pagrindinis jos herojus kitas... Sunku patikėti, bet tai tiesa – „mažiukas“ užaugo ir pradeda labai svarbų gyvenimo etapą.
Gyvename Jurbarke, nedideliame miestelyje. Mokyklų , kuriose mokomi pradinukai, pasirinkimas nedidelis –vos trys. Dvi mieste ir viena užmiestyje. Pasirinkome tą, kurioje mokėsi ir dar vienus metus mokysis vyresnysis brolis. Ir noriu, kad Edvinas šiek tiek mažąjį paglobotų, bet kartu ir bijau, kad šis naudosis esama padėtimi, ir apsunkins broliui gyvenimą.
Niekada nekilo minčių išleisti sūnų į mokyklą – šešerių. Nors tokių patarimų nestokojome, kai kam atrodė keista, kad skaitantį ir rašantį vaiką dar tebeleidžiame į darželį. Airidas dvejus metus lankė paruošiamą grupę, ir labai džiaugiamės, kad turėjome tokią galimybę. Drovus, uždaras berniukas, sunkiai bendraujantis su nepažįstamais žmonėmis, sunkiai apsiprantantis naujoje aplinkoje, labai pasikeitė per tuos dvejus metus. Šios jo būdo savybės mane labai neramino, bet dabar jaučiuosi jau daug ramiau, tikiu ir viliuosi, kad adaptacija mokykloje truks neilgai, ir bus ne sunki, o maloni.
Tai, kad jis laisvai skaito, rašo, skaičiuoja jam suteikia nemažai pasitikėjimo savimi. O man ir vėl neramu, ar ne per daug.? Ar nesusidarys tokios nuomonės, kad mokytis pernelyg lengva, nereikia įdėti daug pastangų, viskas aišku ir suprantama.
Mokytis Airidas labai nori, nori skaityti „rimtas“ knygas, tokias kaip brolis. Brolis jam didelis autoritetas. To taip pat šiek tiek prisibijau, nenoriu nei kad jis labai lygiuotųsi pagal brolį, nei, kad aplinkiniai juos lygintų.
Edvinas veiklus, labai gerai besimokantis mokinys, lankantis daug būrelių. Mažasis nori sekti jo pėdomis, o man ir vėl neramu, kad nenusiviltų, jei ne viskas seksis taip gerai.
Projektas mus sudomino ir nedvejodami nusprendėm pateikti norą jame dalyvauti. Tikimės sulaukti patarimų iš psichologų, norim pasimokyti iš kitų, palyginti kitų vaikučių ir tėvelių patirtį su savąja. Taip pat mums tai bus kaip dienoraštis, aprašantis mūsų įspūdžius, patirtį, kurį mes išsaugosime ateičiai.
Projekto pagrindinis rėmėjas - Stephenjoseph.lt
Ačiū už gerus palinkėjimus😀
Dėl skaitymo, tai specialiai net nemokinom, viskas žaidimų forma, ir viskas tik savo noru. Jau būdamas 2 metų pažinojo beveik visas raides, bet iki skaitymo buvo toli. Net ir minčių nebuvo mokyti. Mokyti jungti skiemenis pradėjo prieš penktą gimtadienį, viskas prasidėjo nuo to kai pastebėjome, kad puikiai skiria garsus, gali išvardyti kokia žodžio pirma, antra, paskutinė raidės. Tada ir pamokinome šiek tiek, noras buvo begalinis, tai taip ir nepajutom kada jis ėmė skaityti savarankiškai.
Visų pimra tai didžiausios sėkmės vaikinukui 😉 O antra, kada pradėjot mokyti skaityti, ar sunku buvo, nuo ko pradėjot, kaip dažnai 😀 ? Man labai įdomu, nes vis dar raides mokosi manasis, nors db keturių su puse
bus smagu sekti jūsų berniuko pirmuosius žingsnius į mokyklą. Džiugina požiūris vaikučių nelyginti tarpsusavyje, nes dauguma tėvų ir mokytojų (deja) tai pamiršta
Labai lauksime jusu sekanciu aprasymu.Bus idomu suzinoti kaip sekasi mokytis,jau daugiau,nei kiti moka.As irgi uz neskubejima leisti i mokykla, nors patarimu jau dabar gaunu apie leidima anksteliau.Sekmytes Airidukui 😀
ach, tos mamos... kiek daug tų "neramu".... aš jus labai suprantu!!! 😀))
labai labai lauksiu jūsų įspūdžių, koks bus mokytojos požiūris į "viską mokantį", kiek gaus invidualaus dėmesio, kitokių užduočių, kokias knygas savarankiškai skaitys Airidas, na ir žinoma, kaip jis jausis pats, koks jo bus noras, motyvacija, kai jau žygiuos į mokyklą 😀