Pradedam lankyt darželį

Rugsėjo 1 dieną išlydėjus vyresnę dukrą į pirmą klasę, kitą dieną su mažesne dukryte, dvimetinuke A, nužygiavom į darželį.
Darželį lankysim tą patį, kurį lankė ir vyresnė dukra, tad pasijutau kaip po ilgesnės pertraukos (vyresnėlė vasarą jau nebelankė darželio) grįžus namo :) taip gera, jauku ir viskas taip pažįstama tame darželyje. Jis privatus, nedidelis, jame taikoma Valdorfo pedagogika (papasakosiu kitame įraše). Vyresnėlė jį lankė 4 metus, mūsų šeima tapo darželio bendruomenės dalimi. Dabar atėjo mažosios eilė jį lankyti, bet skirtingi vaikai, skirtingi ir iššūkiai...
Prisimenu kaip puikiai mano vyresnei dukrytei sekėsi adaptuotis darželyje, nuo pirmos dienos noriai likdavo darželyje ir nors vėliau visko buvo (ir ašarų, ir nenorėjimo eiti, ir pykčio), bet niekad nesuabejojau, kad jai ten gerai, kad ji ten saugi, prižiūrėta, išmyluota. Ir dabar neabejojau, kad taip bus, tad nusprendus leisti mažesnę dukrytę į darželį, ilgai nedvejojau, žinojau, kad jei tiks leis finansinė padėtis, leisiu ir antrą vaiką į šį darželį. Aš labai tikiu darželio kolektyvu, man artimos jų skiepijamos vertybės, jų požiūris į auklėjimą, apskritai į vaiką, tad širdyje buvau tikrai rami, kad atiduodu vaiką į patikimas rankas. Nusiteikimas labai svarbus, nes vaikai ar tai mokyklinukai, ar mažesni pypliukai jie labai jaučia tėvų emocijas, nuotaikas ir dažnai jas perima iš mūsų. 
Taigi pirmą dieną A labai smagiai pažaidė lauke kartu su kitais vaikais. Dėl naujų reikalavimų tėvams neleidžiama eiti į grupes, bet pasitaikė geras oras, o tokiu oru vaikai kiek įmanoma daugiau būna lauke, tai ir mes prisijungėme. Mano mažylė labai drąsi, ji tik iš pradžių pastovėjo pasislėpus už manęs, bet išgirdus vaikų džiaugsmo šūksnius ir pro šalį prabėgančius linksmus vaikus, nusitempė ir mane pas juos. Vėliau įsidrąsinus ir pati bėgiojo didesniems vaikams iš paskos (mišraus amžiaus grupė). Kitą dieną planavau truputį pabuvus ją vieną palikti bent valandai, bet man išeinant ji taip pradėjo verkti ir bėgti iš paskos, kad nutarėm su auklėtoja, kad nuves A aprodyti vidaus patalpas, grupę, gal papusryčiaus, o aš palauksiu lauke, kur mažylė galės mane matyti. Planas pavyko tik dalinai, nes dalį laiko ji veržėsi pas mane. Žinojau, kad taip bus, nepaisant visokeriopo pasitikėjimo darželiu ir savo apsisprendimu dėl leidimo į darželį, žinojau, kad adaptacija bus sunki, nes A yra tikra mamyčiukė! Pagrinde dėl to ir nusprendžiau leisti ją į darželį, nes tas buvimas non-stop kartu 24/7 pasidarė labai varginantis, pritrūkau erdvės sau...
Tuo pačiu suprantu, kad pirmos patirtys darželyje būna kupinos išbandymų ir iššūkių tiek tėvams, tiek vaikams. Mažylė irgi jaudinasi, nepažįstama aplinka, žmonės, jai nesaugu, užplūsta įvairios emocijos... Vis galvoju, kad jei kartu į darželį eitų sesė, būtų vienoje grupėje ar bent karts nuo karto matytųsi, A būtų lengviau, nejaustų tokio atsiskyrimo liūdesio ir baimės (nes esam abi seses kelis kartus neilgam palikę pas brolienę, tai jie ten puikiai pasibuvo). 
Trečia diena darželyje praėjo irgi nesklandžiai, A jau suprato, kad vėl vedu ją ten, kur norėsiu palikti ir nesitraukė nei per žingsnį. Pabuvome keletą valandų ir išėjom.
Naują savaitę pradėjome linksmiau, pavyko ją palikti ir grįžti po kelių valandų. Auklėtoja sakė, kad vis verkė, bet bent nebe taip graudžiai kaip aną savaitę. Manęs tai neguodžia :) kažkokį sumišimą jaučiu ir aš, suprantu, nerimas, kaltė, pyktis - daug jausmų persipina. Rytoj turėsiu ją palikti vieną ilgiau ir paimsiu po pietų miego. Šiandien dėl tos jausmų mišrainės viduje man rieda ašaros, o rytoj turėsiu būt stipri, kad kuo geresnius jausmus perduočiau mažylei