Poetė Violeta Palčinskaitė: „Mano vaikystės kambaryje buvo daug tėvų meilės, todėl ir daug džiaugsmo“

Poetė Violeta Palčinskaitė: „Mano vaikystės kambaryje buvo daug tėvų meilės, todėl ir daug džiaugsmo“

Jau ne viena Lietuvos vaikų karta užaugo skaitydama poetės ir dramaturgės Violetos Palčinskaitės kūrybą. Jubiliejinės gražiausių V. Palčinskaitės eilėraščių rinktinės „Vaikų kambarys“ (leidykla „Nieko rimto“) tiražas atnaujintas ketvirtąjį kartą, tačiau šių kūrinių aktualumas neblėsta. Eilėraščių rinktinę puošia 100 nepaprastai spalvingų ir subtilių dailininkės Sigutės Ach iliustracijų, kurios iki šiol eksponuojamos personalinėse dailininkės parodose. Apie kūrybą, vaikystės kambarius, kuriuose užaugo, bei duoklę H. K. Anderseno pasakoms – interviu su poete V. Palčinskaite ir dailininke Sigute Ach.

Violeta, esate sakiusi, kad Jūsų rašytojos kelią lėmė ir perskaitytos knygos, ir vaikystė, ir namai, kuriuose buvo daug šviesos ir džiaugsmo. Koks buvo Jūsų vaikystės kambarys?

Mano vaikystės kambaryje buvo daug tėvų meilės, todėl ir daug džiaugsmo... Daug lėlių. Daug įvairiausių žaidimų. Daug knygų. Ir nustebsite, kad  buvo dar vienas man labai svarbus daiktas: tikras medicininis švirkštas! Žinoma, be adatos. Vaikystėje norėjau būti gydytoja. Galvojau, kad mano katinui Murzai labai trūksta vitaminų. Taigi, artimas mūsų šeimos draugas, gydytojas Gimžauskas, gimtadienio proga padovanojo tą išsvajotą daiktą. Juk žaislinių švirkštų tuomet nebuvo. Pasijutau tokia neapsakomai laiminga, kad net pažadėjau nesipriešinti, jeigu prireikus ir man suleistų kokių vitaminų…

Sigute, o kaip atrodė Jūsų vaikystės kambarys? Kokias detales iš jo prisimenate ryškiausiai?

Kambaryje stovėjo mano tėtės sukonstruota dviaukštė lova. Ji buvo padaryta iš dviejų normalių lovų, tad tai buvo masyvus baldas ir tas, kas lipdavo miegoti į antrą aukštą, atsidurdavo tikrai aukštai. Tą užlipimą ir aukštį labai gerai atsimenu, tarsi būčiau užlipus ant spintos – visas kambarys likdavo apačioje ir tai buvo stebuklinga. Vakare, kai sutemdavo, aš gulėdavau lovoje ir žiūrėdavau į milžiniško kaštono šakas, o gal ten buvo klevas, o kaštonas po juo? Apšviestos žibinto jos tarsi susisukdavo į lizdą jo šviesoje ir aš užmigdavau tame lizde. Vaikystėje taip lengvai peržengiama riba tarp įmanomo ir neįmanomo.

Violeta, jūsų kūryboje gausu aliuzijų į H. K. Anderseno pasakas. Pavyzdžiui, rinktinėje „Vaikų kambarys“, skaitytojai ras Jūsų eilėraštį „Mergaitė su degtukais“. Ką Jums reiškė H. K. Anderseno kūryba vaikystėje ir ką ji reiškia dabar?

H. K. Anderseno kūryba tiek vaikystėje, tiek ir dabar reiškia labai daug. Nuo to laiko, kai mama atnešė į namus Anderseno pasakas ir vakarais ėmė man jas skaityti, nes pati dar nemokėjau, Andersenas tapo tarsi neatskiriama mano gyvenimo dalimi. Vaikystėje anaiptol ne viską suprasdavau, bet net ir tai, ko nesuprasdavau, labai traukė. Dabar Anderseną skaitau jau kitaip. Ir įdomu tai, kad net skaitydama kone šimtąjį kartą, vis dar atrandu kažką tokio, ko anksčiau nebuvau įžvelgusi.

Sigute, o koks jūsų santykis su šio rašytojo kūryba?

Anderseno pasakose labai daug tikro, išgryninto širdies sopulio. Skaitant jo pasakas man nuolat sopėjo, jos stipriai įsirėžė į mano esybę, pažadino norą atjausti, norą veikti gėrio pusėje, norą užgydyti. Tikriausiai taip ir turi veikti pasaka – pažadinti žmoguje tik jam įmanomą atjautą visoms gyvoms būtybėms. Visos Anderseno pasakos – tai jo paties jausmų ir minčių apie tai istorijos. Jos labai tikros, todėl lieka su mumis visą gyvenimą.

Gražiausių V. Palčinskaitės eilėraščių rinktinė „Vaikų kambarys“ padabinta nepaprastai spalvingu, subtiliu ir žaviu rūbu – Sigutės Ach iliustracijomis, nuo kurių sukūrimo jau prabėgo beveik aštuoneri metai. Sigute, kaip dabar, jau vertindama iš laiko perspektyvos, prisimenate jų kūrybos procesą?

Iliustruoti didžios poetės kūrinius man buvo didelė garbė. Kadangi tai – rinktinė, prieš tai Violetos eilėraščiai jau buvo aprengti įvairiausiais dailininkų kurtais rūbais. Norėjau, kad rinktinė turėtų naują, dar nematytą rūbą. Daug dėmesio skyriau knygos visumai. Todėl pasirinkau ilgesnį kelią – iliustruoti kiekvieną atvartą pilnaverte iliustracija.

Eilėraštis yra ypatingas kūrinys, jo žodžiai jau sudėlioti taip, kad įjungia vaizduotę, tai – lyg piešimas žodžiais. Todėl iliustruotojai poezijos knygas tik subtiliai papuošia, nenorėdami užgožti pačių eilėraščių.

Pasirinkusi nupiešti kiekvieną knygos atvartą, turėjau sukurti 100 didelių iliustracijų, nes rinktinėje – 200 puslapių. Kiekvienas eilėraštis mano vaizduotėje nugulė spalva ir tonu. Man tai buvo svarbiausia. O vėliau jau plonyte linija ieškojau herojų, lietaus lašelių, skėčių – leidau Violetos pasauliui pasirodyti per mano rankas. Atsimenu, kaip keletą valandų sėdėjau savo kaimo šiltnamyje, nes reikėjo nupiešti nebanalų pomidoro portretą.

Praėjo visai nemažai laiko. Šį rudenį iliustracijas turėjau galimybę peržvelgti naujai, nes vežiau jas į parodą Kėdainių M. Daukšos bibliotekoje. Piešiniai ir dabar bibliotekoje, jau pasiruošę naujai kelionei. Iliustracijos vis dar švyti spalvomis, lyg būtų sukurtos vakar. Dabar į jas žvelgdama, kaip dažnai būna, praėjus laikui po sukūrimo, jaučiuosi bendraautore, tarsi dar kažkas būtų piešęs drauge. Matau piešinį, jau pamiršusi jo atlikimo jausmą. Jis jau gyvena savo gyvenimą ir man džiugu matyti jo spalvotą veidą.

Violeta, gražiausių Jūsų eilėraščių rinktinės „Vaikų kambarys“ tiražas atnaujintas jau ketvirtąjį kartą. Nemažai skaitytojų užaugo su Jūsų poezija ir dabar ją skaito savo vaikams. Ko palinkėtumėte savo skaitytojams?

Prieš pat karantiną buvau pakviesta susitikti su mažaisiais skaitytojais JAV lietuvių mokyklose. Sujaudino ir nustebino tai, kad vaikų tėveliai atvykdavo į susitikimus prašyti autografų su mano senomis knygomis, kurias jie skaitė vaikystėje… Emigruodami jie tas knygas atsivežė į Ameriką, nors jau seniai buvo suaugę… Ir skaitė jas savo vaikams. Todėl linkiu dabartiniams savo skaitytojams, kuriuos be galo myliu, kad užaugę jie irgi nepamirštų skaityti knygas savo vaikams. Tikrai nebūtinai mano. Pasaulyje prirašyta begalė nuostabiausių knygų mažiesiems. Žinoma, ir lietuvių autorių. Knyga moko svajoti, o svajonės juk pildosi!

Ačiū už pokalbį!