Deja deja, gerom naujienom pasigirti negaliu... Pirma diena buvo vakar. Jau kurį laiką vis pasakojau apie darželį, gimtadienio proga gavo kuprinytes, susidėjome basutes ir iškeliavome. Atėjome į grupę, niekas neverkia, smagu:) pabuvau šiek tiek, merginos drąsiai nuėjo apžiūrėti naujų žaislų ir aš pasakiusi, kad greitai grišiu, išėjau. Girdėjau, kad Paulina suverkė, bet greitai nusiramino.
Aš nusprendžiau nueiti pasiimti kavos. Lygiai po 17min skambina auklėtoja, negali nuraminti Kamilos. Lekiu į grupę. Kaip ji klyke, nesavu balsu, akys patamsėjusios, atrodo tuoj išprotės. Paulina buvo išsigandusi irgi verkė, bet ne taip kaip sesė. Nuraminau abi, išėjom į lauką ir čia išgirstu visą istoriją...
Kamila grupėje prisisiojo į triusikėlius (pėdkelnes), auklėtoja priėjo, norėjo ją paimti ir pasikeist. Ji jos neprisileido, auklėtoja norėjo ją nunešti, ji pradėjo stipriai verkt,stumt ją nuo savęs ir tada auklytė, praktikantė ir auklėtoja nešė ją į wc ir ten nurenginėjo, o ji klykė. Visą šią istoriją man pasakojo pati auklėtoja, kol buvom lauke. Ji man pasiaiškino, kad pati pasimetė, nežinojo ką daryti... Kamila kol kas bijo grupės, bijo auklėtojos. Pasirodo jai tai pirmi metai su mažiukais tokiais.
Man galvoje nesusidėlioja, kaip buvo galima vaiką nešti tryse į wc? juk tai vaikas, ne psichinė ligonė...
Kam reikėjo ją iš karto perrengti, prieš tai nenuraminus?
Kaip įveikti baimę?
ir dar. Kai klausiu auklėtojos, kaip daryti, kada pirmadienį ateiti, ji nieko nepataria... mėgstamiausias žodis NEŽINAU.
floryte
Gintarep
jaldija