Tėvai arba globėjai, išleidžiantys į mokyklą savo vaikus, dažnai susimąsto, ar jų atžalos pasirengusios lankyti mokyklą.
Stebėkite vaiko nuotaikas
Pasak Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro psichologės Rasos Vaitkienės, pasiruošimas į mokyklą neapsiriboja vien tik ugdymo įstaigos pasirinkimu ar mokyklinių prekių supirkimu.
„Mokymasis – kokybiškai nauja veikla vaikui, su naujais nepažįstamais žmonėmis, kitokiu gyvenimo ritmu bei dienos režimu. Psichologų nuomone, vaiko gebėjimas rašyti, skaityti ar skaičiuoti dar negarantuoja, kad pirmokas greitai adaptuosis mokykloje“, – sakė psichologė.
Specialistė pataria, jog tėvams reikėtų kartu su atžala užsukti į naują mokyklą gerokai anksčiau, negu pradės ją lankyti: „Nuveskite vaiką į naują vietą, pavaikščiokite koridoriais, susipažinkite su auklėtoja. Per vasarą vaikas pripras prie minties, kad lankys mokyklą, ir žinos, kas jo laukia“.
Reikia stebėti, kokios nuotaikos vaikas išeina į ugdymo įstaigą ir kokios grįžta. Uždaresni vaikai kartais nedrįsta pasipasakoti, su kokiais sunkumais susiduria.
Atidesni tėveliai gali pastebėti, kad pasikeitė jo elgesys ar emocijos (nenori eiti į mokyklą, verkia) bei atsiradę somatiniai simptomai (galvos skausmas, pykinimas ir panašiai).
Pirmokėlis jaučiasi nesaugus
„Paklauskite vaiko, kaip sekėsi mokykloje, stenkitės jį išklausyti, atsakyti į klausimus. Atminkite, kad vaiką labiau drąsina ne skuboti suaugusiųjų patarimai, kaip reikia elgtis, o tai, jog tėvai supranta jo sunkumus, tiesiog pabandykite įsijausti į savo vaiko situaciją“, – aiškino R.Vaitkienė.
Vaikui, pradėjusiam naują etapą, lengviau įveikti adaptacijos problemas, kai jaučia, kad tėvams rūpi, kaip jam sekasi, kai gali dalytis savo patirtais išgyvenimais.
Pradinukas, ypač pirmokėlis, dažnai naujoje mokykloje jaučiasi nesaugus. Jei vaikas namiškiams sako, jog mokykla jam nepatinka ir nenori jos lankyti, derėtų dažniau bendrauti su mokytoja. Tėvai neturėtų vengti paklausti, kodėl jis grįžta namo liūdnas.
Emocijos – piešiniuose
Nereikėtų stiprinti mokyklos baimės klausimais: „Ar labai bijai eiti į mokyklą?“. Jei vaikas jaučia tam tikrą baimę, pasakykite, kad jo nenoras ir nerimas yra suprantami, kad daugelis vaikų tai patiria. Galite pasidalinti savo patirtimi, gal ir patys kadaise taip jautėtės.
Drovesniam vaikui labai tiktų nupiešti mokyklą, draugus ar auklėtoją ir pasikalbėti apie tai kartu. Piešdamas vaikas ne tik išlieja savo emocijas, bet iš naujo išgyvena tam tikras situacijas.
Kiekvienas vaikas yra individualus. Jei draugų pirmokėlis puikiai adaptavosi per mėnesį, pasak psichologės, nereikia panikuoti, kad jūsiškis dar nerimauja, eidamas į mokyklą: „Būkite kantrūs, palaikykite savo atžalą ne vien žodžiais, jam dar taip reikia jūsų švelnumo ir apkabinimo, tiesiog darykite tai nuoširdžiai“.
Parengta pagal Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biurą
nu sakes o kur fotoalbumas dingo?
musu mokykla arti namu.tai ir saunu.
as pradesiu leisti savo dukryte biskeli bijau,nedrasi pasidare gedinasi,o to anksciau nebuvo.kaip jai seksis pergyvenu labai.
O dabar juk valdzia taip skriaudzia mokytojus,nenustebsiu ,jei mokytojai vaikus prades skriausti...
pamenu pirmoje klaseje pas mus buvo berniukas, kuris vaiku bijojo ir is suolo net per pertaukas neiseidavo. Gal pries tai darzelį lankę ir buna drasesni, bet buna atveju, kada ir be darzeliu vaikai tampa klases lyderiais. Gal labiau priklauso kiek tevai su jais bendrauja.
Mums mokykla salia namu, tai i ja ir vesim. Nereiks net per gatve eiti. O apie mokytojus tai teks "pasirinkti" informacija, dar laiko turim, dar tik 4 metai.
as asmeniskai jau zinau i kuria mokykla vesiu savo sunu, ir aukletoja taip pat zinau.kazkaip ramiau ta zmogu gerai pazystu todel bus lengviau suzinoti kaip vaikas jauciasi ir tt.
taip, aplinka daug ka reiskia. tevams reikia paruosti vaikelius, naujam gyvenimo etapui. vaikai kaip sakoma ''ziaurus''
as labai pergyvenu nes kitais metais as leisiu savo dukra i pirma klase pergyvensiu ne vien del mokytoju bet ir del vaiku
pernai pas dukra tikroji aukletoja pries pat mokslo metus susizeide ir beveik 1.5 men negalejo destiti pamoku. Ja pavadavo kita mokytoja. Patikekit kokia nesamone gavosi, vaikas visiskai nenorejo lankyt pamoku, nesistenge mokytis. Pasirodo tai mokytojos buvo kalte. Ji uzsiimdavo tik su gabiais mokyniais o tiems kuriems sunkiau sekdavosi- i juos tiesiog nekreipdavo demesio. Poto kai gryzo tikroji aukletoja viskas pasikeite 180 laipsniu kampu- labai pradejo noriai lankyti pamokas ir mokytis. Taip kad manau pirmokeliui dar labai svarbu ir mokyojo profesionalumas.