Pirmokėlio blog'as: Kajus. MUŠTIS NEGALIMA NUSILEISTI. Kur dėtumėt brūkšniuką?

Sveikučiai ! Na ir kaip sekasi stropiai žingsniuoti mokslo takeliu ?

Mano sūneliui, regis mokykla labai “tiko ir patiko”. Pirmoji savaitėlė pralėkė labia greitai, nes vos tris dieneles galėjo apšilti kojeles, kaip tikras mokinukas.

Begalo džiaugiasi. Patinka ir pamokėlės, ir pertraukos. Sako “mamyte – būsiu geras” – ir tikrai, kolkas vaikas tikrai klauso, ir gerai elgiasi.

Vaikučiams drąsiau, nes šiemet mokykoje yra ir paruošiamukų grupė (kuri, kai dar lankė Kajus buvo vienoje grupėje su darželinukais), kurioje vaikai randa savo mylimą auklėtoją, tad jiem daug jaukiau, ir smagiau.

Mokytojos atsiliepimas apie Kajų taip pat geras – klauso, užduotėles atlieka, su vaiku problemų nėra.

Grįžęs nenustoja pasakoti apie mokyklą – pradedant ką veikė, baigiant ką valgė. Vis sakydavo, kad ateičiau pasiimti vėliau.

Namų darbai, kolkas tokie – pabaigia tai kas nebaigta pamokėlių metu.

Labai patiko, kad pirmąją dieną galėjo atsinešti savo mylimą žaisliuką – nešėsi traktorių. O antrą dienelę nešėsi visi savo mėgstamas knygeles. Po truputį mokosi atidumo, adaptuojasi prie mokyklos tvarkos, kad reikia kelti ranką, prieš norint kažką pasakyti.

Tad nuotaikos išties pakilios. Bent jau buvo prabėgus pirmajai savaitei iki penktadienio.

Taigi nesinori plačiai komentuoti situacijos viešoje erdvėje, bet bendrai – tiesiog įdomi jūsų nuomonė ir patirtis. Taip pat labai įdomu ir naudnga būtų išgirsti psichologo nuomonę  bei projekto galimų patarėjų šiuo klausimu.

Nors neesu iš tų piktybiškų, kur sakyčiau dėti brūkšniuką padėti čia “muštis – negalima nusileisti”, bet negaliu ir taip sakyti vaikui “muštis negalima – nusileisti”. Pirmu atveju – mano vaikas nėra iš piktybinių nenuoramų – išdykęs, kaip sakau proto ribose, kaip dauguma vaikų, bet kitų neskriaudžia ir nesimuša, tad laikydamasi pozicijos, kad duotų atgal jį ar draugą skriaudžiančiam – prieštaraučiau pati sau, ir tuo pačiu ar vaikui tai būtų deramas pavyzdys ? Jei sakau, kad kitas asmuo mušdamasis daro negerai, bet liepčiau duoti atgal – gintis. Kita vertus, nenoriu, kad duodama leidimą jis nevirstų tokiu pat peštuku. Antra medalio pusė – nenoriu, kad vaikas kažko bijotų ir būtų skriaudžiamas. Tėvų pozicija neaiški, nes dar pati pradžia, bet tikrai žinau neesu iš tų, kurie stebi viską pro pirštus ir leidžia “patiem susitvarkyti”, ko pasekoje gali nukentėti mokslai, susikaupimas, dingti noras lankyti pamokas, vaikas gali tapti uždaras, arba atvirkščiai – patapti nesuvaldomu, jei ims muštis. Tad, gal aš ir ne iš piktųjų, bet tikrai, pritars ne viena mama, nenorėtų, kad jos vaiką kažkas skriaustų, tad leidau gintis, ne muštis, tieisog gintis, kad nebūtų nuolat skriaudžiamas. Ir tokia situacija nuo darželio “laikų” – tuomet, regis niekas problemos nematė, bet dabar trigdomas visos klasės darbas ir kiekvienam dėmesio tenka mažiau. Beje iki šiol vaikas nesimušdavo, neskriaudė vaikų darželyje, visad buvo savo vietoje, bet vieną kartą gynėsi ir davė atgal ir nesistebiu, nes net ramiausieji vieną dieną pratrūksta.

Tad kaip spręsti situacija su savo vaiku ? Neimu temos plačiai, nes kaip bus sprendžiama mokyklos-tėvų lygiu aš jau žinau, nes ramiai visko tekėti tokia vaga nepaliksiu. Man įdomu, kaip patarti elgtis vaikui ?

Mama Roberta.