Sveikos, mamos,
Mūsų darželis gan geranoriškas adaptacijos klausimu. Tiek su Nikolu, tiek su Luku pernai, man leido užeiti į grupę. Net kartu keliavom į jų užsiėmimus. Bet šiaip, manau, auklėtojos nelabai mėgsta tokius svečius, nes tai blaško dėmesį, trukdo dirbti ir išbalansuoja kitus vaikučius, kurie lieka be mamų ar tėčių. Ir aš pati tokio sėdėjimo grupėje nemėgstu, nes jaučiuosi ne vietoje.
Tačiau šiemet, jau žinodama, koks Lukas jautrus, atiduočiau viską, kad galėčiau ten sėdėti. Tiek, kiek reikia JAM, o ne auklėtojoms ar man. Nes noriu, kad jis įsitraukttų į darželio veiklą patirdamas kuo mažiau streso. Šiemet tvarka kitokia - atėjai, prie durų atidavei vaiką tetai su kauke ir eini savo keliu. Net mano vyresnėlis dėl to labai nuliūdęs ir sako, kad nebenori eiti į darželį...
O su Luku šią savaitę mes pratinamės tik prie darželio teritorijos ir pačios minties, kad reikia eiti į darželį. Su auklėtoja susitarėme, kad žygiuosime tik atvesti vyresnio brolio, pasivaiksčiosim po darželio teritoriją. Tą ir darome. Vis pasakoju, kas čia kur yra ir ką jis veiks su auklėtoja.
Taigi, kas rytą keliamės, rengiamės, imame transporto priemones ir keliaujame.
Pastebiu, kad Lukas į tai reaguoja labai jautriai. Kai tik pažadinu, būna linskmas, bet kai reikalai pakrypsta link ruošimosi į lauką, jis sunerimsta, ima verkti, muistosi, purto galvą. Tik kai tikinu, kad lydim brolį, kad jis eis su mama, ir kad imsim dviratuką, tada nusiramina ir galim ruoštis išeiti.
Rugsėjo pirmosios rytą darželyje visus pasitiko linksmas personažas, gražūs linkėjimai ir muzika. Vyresnis brolis mielai paspaudė personažui - turbūt fėjai ranką, o va Lukas, įsikibo į savo dviratuką ir susigūžė. Galėtų, turbūt, būtų mynęs lauk visu greičiu.
Dedu daug vilčių į vyresnio brolio pavyzdį. Jis bent kol kas keliauja su šypsena, paduoda auklėtojai ranką, pamojuoja man, o kai pasiimame jį, vaikai jau žaidžia lauke, tad Lukas mato, kad broliui patinka, ir kad visai smagus tas darželis, kad vaikai žaidžia, draugauja.
Kitą savaitę jau bandysime likti darželyje. Su auklėtoja aptarsim veiksmus šios savaitės gale. Kiek jau spėjome pasitarti dabar, tai apsidžiaugiau, kad galėsiu užeiti į vidų pusvalandžiui. Tai jau geriau negu nieko.
Dar yra viena mintis... ir čia norėčiau jūsų patarimo: siųsti į tokias "karines pratybas" tėtį. Teko girdėti, kad kai vaikutį nuveda ir palieka tėtis, vaikas mažiau stresuoja. Iš tiesų, tai gal stresuoja jis tiek pat, bet perima šaltakraujiškesnį tėčio elgesio modelį.
Bėda ta, kad mūsų tėtis šito "darbo" visai nenori. Nes jam tai atrodo... net nežinau kas jam atrodo... kad tai ne jo reikalas, ar kažkaip taip.
O aš manau, kad net labai jo. Toks pats kaip ir mano. Aš tai suprantu kaip komandinį darbą.
Žodžiu, ši rugsėjo pradžia man pačiai yra labai stresinė, galbūt tai persiduoda ir vaikams, nors stengiuosi laikytis ir išlikti rami.
mūsų vaikų darželio darželis
ir darželio derlius, kuris Luką labai sudomino :)
Štai tokie mūsų įspūdžiai pirmąją savaitę.
