Rugsėjis prabėgo kaip niekad greitai. Daug išmoko ne tik dukrytė, bet ir mes - tėvai. Emocijų kalneliais pradėję šią kelionę, tęsiame ją užtikrinčiau, ramiau ir aiškiau, nes jau žinome kas ir kaip su mumis vyksta...
Pietų miegas: dukrytė rytais labai lengvai atsisveikina, o kartais ir sunkiai... Tai priklauso ir nuo tą rytą dirbančios auklytės ir nuo pačios jos nuotaikos ar nakties miego kokybės. Pietų miego pasilikusi keletą kartų, mūsų darželinukė dar neįgijo įprastos jai migdymosi rutinos, bet ir daug problemų auklėtojoms nesudarė, užmiega pati įsikibusi į savo žaisliuką, miega daugiau nei valandą. Šią savaitę jau ketiname visus pietų miegus išmiegoti darželyje be pertraukų, nes manome jog ji jau tam pasiruošusi.
Valgymo įpročiai: namie šiaip sunkiai pagaunama ir priverčiama ramiai pasėdėti prie stalo ir pavalgyti pusryčius ar pietus, darželyje panelė rodo nepriekaištingą elgesį prie stalo, noriai valgo ir netgi pati atsigeria iš puodelio (kas namie beveik niekada nepavyksta, geria tik iš spec.gertuvės).
Pirmosiomis dienomis grįžusi iš darželio dukra pažerdavo visą paletę įvairiausių emocijų ir jausmų. Visa tai su kiekviena diena rimsta. Namie ji taip pradeda rodyti norą ramesnėms veiklos (kaladėlių dėliojimas, knygučių skaitymas). Migdymasis nakčiai nebeužtrunka taip ilgai, dukrytė pavargusi pakankamai greitai užmiega, noriai keliasi ryte ir pasakoja kaip eis į darželį. Vakarais išgirstame tai, ką greičiausiai dukrytė dieną girdi darželyje, žaisdama su žaislais ji jiems kalba: "valgysi sriubytės", "kas čia vyksta", "pasedėk", "užrišiu seilinuka" taip pat išgirstame grupės draugų vardus ir pan. Tikrai smagu pasiklausyti.
Trečiąją savaitę darželyje, likus valandai iki pietų valgymo sulaukiau auklėtojos skambučio ir žinios, kad dukrytei kyla temperatūra, ji jautresnė, greičiausiai prasideda liga. Tad kelias dienas po to ir savaitgalį sveikome namuose. Temperatūra laikėsi dvi dienas, kamavo sloga ir šiek tiek paraudusi gerklė. Supratome, jog neišvengėme grupėje buvusio viruso, kurio susirgo dar bent pusė vaikų, bet apsidžiaugėme, kad pavyko pakankamai greitai pasveikti.
Su nekantrumu laukiame naujų potyrių ir nuotykių, kuriuos atneša kiekviena diena ir bandome priprasti prie naujos rutinos. Keisčiausias vis tik jausmas kai grįžti namo ir nebežinai ką nori veikti ir nuo ko pradėti dabar savo reikalus tvarkytis. :)
Mamos, pasidalinkite kaip Jūs pačios pripratote prie to, kad šalia nebėra vaikelio. Ar nekamuoja keistas kaltės jausmas? Ką veikiate tuo metu kai vaikas pradeda savo savarankiškėjimo kelią?
Pas mus, pavyzdžiui, namai seniai jau taip buvo kruopščiai sutvarkyti. :)
