Pirma Luko savaitė darželyje

Štai jau į pabaigą antroji rugsėjo savaitė. Bet Lukui - tik pirmoji, kada jis iš tiesų pažindinasi su darželiu.

Pirmąją savaitę mes tik lydėjom brolį ir pratinomės anksčiau keltis bei mėginom prisijaukinti maršrutą namai - darželis.

Ši savaitė visai kitokia ir yra kur kas sudėtingesnė. Nuo pirmadienio Lukas jau pasilieka darželyje porai valandų. 

Džiaugiuosi, kad vyras gali vesti Luką ir su juo pabūti. Man atrodo, kad kai vesiu aš, ašarų ir streso bus daugiau. 

Į darželį keliaujam su dviratuku, kad būtų smagiau.

Tiesą pasakius, jo yra ir su tėčiu. Lukas nenori eiti, pradeda verkti, spirtis. Ir jei savaitės pradžioje spyriotis pradėdavo "tik" prie darželio durų, gilyn į savaitę verkimas prasideda vis anksčiau: jau nuo darželio tvoros, paskui nuo laiptų pakeliui į darželį, o šiandien jau namuose...

pirmasis pasilikimas. Lukas spyrėsi, kiek tik gali...

Jis nenori renktis, šaukia "mama!"

Aš jį raminu, drąsinu. Jis prisiglaudžia, nusišypso, ir vėl iš pradžių...

Po pirmo pasilikimo pirmadienį nupirkom Lukui tortą. Norėjom padaryti šventę, pasveikinom tapus darželinuku. Tačiau įprastai mėgstamas skanėstas nesudomino... užtat su markeriu išpaišė sau šventiškai staliuką... 

Sutriko ir Luko miegas. Dabar labai blaškosi naktimis, miega labai jautriai, ieško per sapnus mamos, verkia. Dienos metu miega trumpiau nei įprastai. 

Džiaugiuosi bent tuo, kad kol kas nesutriko apetitas ir jis valgo įprastai. 

Tiesa, darželyje maisto atsisako... buvo ir isterija ant grindų. Kaip esu rašiusi pristatant Luką, jis užsispyręs, niekada neklauso kaip ką čia jam daryti, pats sprendžia. O čia jam neleidžia pačiam, veda į tą darželį, o jis nenori. Tada, ką gi, protestuoja kaip moka. Darželyje verkdamas ir pykdamas mėtė žaisliukus, daužėsi ant grindų. O dar jie ten turi tokį plastmasinį namuką, tai bandė jį išjundinti, sugriauti.

Tėčiui leido likti pusvalandukui grupėje. Per tą laiką Lukas nuo tėtės nesitraukia. Sėdi ant kelių. O kai tėtis jau ruošiasi išeiti - Lukas puola ašaroti. 

Na, tėtis ne mama, tad forsuoja reikalus. Trečiadienį nutarė nepasilikti, o tiesiog nuvesti į grupę ir išeiti. Jo manymu nėra prasmės sėdėti tą pusvalandį, nes paskui vaikas vis tiek verkia. Gal ir teisus jis, bet aš taip nepadaryčiau. Jei tik leidžia auklėtojos, sėdėčiau, kiek galiu...

Kai Lukas lieka vienas, galima sakyti būna ramus. Verkia mažai, tačiau grupės veikloje nedalyvauja, su kitais vaikais nežaidžia. Auklėtoja sako, kad jis stovi prie lango ir žiūri. Laukia... klausia "a mama ateis?" Prisimenu pernai, kai likdavau grupėje, to paties klausė kias mažas berniukas... tada skaudėjo širdelę už svetimą vaiką, dabar už savąjį...

Kai tėtis ateina pasiimti, susigraudina, lipa ant rankų. Tačiau namo įžengia su šypsena garsiai šaukdamas "mama!" Ir puola apsikabinti, autis batus, ir bėga žaisti. Atrodo toks pats linksmas, o gal net linksmesnis nei visada. Bet labai greitai susierzina, nusimena ir pyksta, jei kas ne taip.

Dabar jo didžiausia baimė, kad tėvai jį paliks. Nesitraukia nuo mūsų nė per žingsnį. Jei aš atsistoju eiti į kitą kambarį, iškart sunerimsta, vos ne pradeda verkti, tenka vestis su savimi net, atsiprašant, į tualetą. O jei susiruošiu išeiti su reikalais, ar vyras ruošiasi į darbą... viskas! Ašaros, kibimas į kojas... bandžiau iš pradžių raminti, atsisveikinti. Tačiau tada atsisveikinimas užsitęsia ir darosi tik blogiau. Todėl stengiuosi išeiti kuo greičiau su kuo mažiau dramos. Pasakau, kur einu ir kad greitai grįšiu. Paskui gan greitai nurimsta ir pasitinka vėl su šypsena ir džiaugsmingais šūkiais.

Tai va taip gyvenam šią savaitę. Kitą savaitę Luką jau lydėsiu aš ir pačiai darosi baisu...nes tas vaiko perdavimo auklėtojai momentas tikrai ne iš maloniųjų...