Pasiruošimas darželiui yra taip pat atsakingas etapas kaip ir jo lankymas. Mūsų pažįstamų rate yra mergina dirbanti viename Vilniaus valstybiniame darželyje. Žinoma aš ją užpuoliau su klausimais ir prašymu patarti, kaip man pradėti Tajų ruošti darželiui. Pasakojo, kad svarbu iš anksto pratinti pačiam užmigti, bet nereikia dėl visko nerimauti, nes darželyje yra daug vaikučių ir jie mėgsta vadovautis bandos jausmu. Atpratinti nuo pampersų iki darželio nėra būtina, nes vėlgi visi vaikučiai vienu metu bandomi atpratinti ir yra sodinami tuo pačiu metu. Žinoma patarimų ir nuraminimų sulaukiau nemažai, bet vėlgi, vaiko adaptacija darželyje 80% priklauso nuo auklėtojos.
Dar vakar močiutė anūko paklausė ar laukia darželio, o jis nieko nemastydamas aiškiai atšovė, kad NE. Žinoma su mama gerai, o dar gyvename tokioje aplinkoje, kur kieme kas dieną susitinkame bendraamžių.
O mūsų pasiruošimai darželiui prasidėjo dar pavasarį laukiant į kurį darželį pateksime.
Pirmiausia nusprendžiau paskaityti knygą "Atsakinga tėvystė", skyrių apie adaptaciją darželyje. Aš pati labai jautriai reaguoju į atsiskirimą nuo vaiko, tai suvokusi, kad reiks nepaisyti vaiko ašarų ir palikti darželyje, pati net išspaudžiau ašarą. Neverkiančių vaikų beveik nebūna. Visada stengiausi vaiką kuo daugiau nešioti, myluoti, kad jaustų meilę ir pasitikėjimą, tikiuosi darželyje jam suteiks stiprybės žinojimas, kad mama jį myli ir taip pat laukia susitikimo po darbų.
Kitas pasiruošimas darželiui, tai knygučių vartymas ir aptarimas, kad kiekvienas turi dirbti, Tajuko darbas bus darželis, o savaitgaliai skirti šeimai. Skaitėm, aptarinėjom ir klijavom lipdukus į Kiškučio Mikučio knygutę "DARŽELYJE". Vis ją atsiverčiame pavartyti nors ir lipdukai jau suklijuoti. Nors pažįstama vaikų darželio auklėtoja sakė, kad ir sako tėveliai, kad kalbėdavo su vaikučiais apie darželį, jie tikriausiai nieko nesuprasdavo ir adaptacijos tai nepalengvino, bet manau pabandyti verta vistiek.
Kiti pasiruošimai, tai ėjimas pas gydytoją ir dantistę dėl pažymos. Vizitas pas šeimos gydytoją praeina sklandžiai, nes spintutėje visafa yra nematytų žaisliukų, įvairių mašinyčių, netgi dviratukų, o klausant širdutės dūžius, gydytoja moka sudominti vaiką klausydama paukščiukų garsų. Vizitas pas dantistę buvo nekoks - matyt atsimena skiepus ir juos tapatina su kitais gydytojais. Stomatologė buvo maloni, bet niekaip neprakalbino, visą laiką Tajus nepravėrė burnos ir buvo neatplešiamas nuo manęs. Mano petys visas permirko nuo jo ašarų. Kiek sugebėjo pamatyt dantistė, tiek įvertino būklę gerai ir gavome pažymą. Tą pačią dieną nusprendėme nuvežti pažymą į darželį ir jei pavyktų norėjome susipažinti su auklėtoja. Auklėtojos abi tuo metu atostogauja, taigi pavaduotoja pasiūlė ateiti rugpjūčio 28d.pakalbėti su auklėtoja.
Kai kurie dalykai, tokie kaip mokymasis dalintis, bandymas užsidėti batukus, kepurytę, bandymas pačiam valgyti, gerti prasidėjo prieš metus gal, kurie yra svarbūs darželio pasiruošimui. Jau ir mokėjo sysiot, kakot į puoduką, turėjo režimą, naktį neprisisiodavo, bet prasidėjo vidurių užkietėjimas, kuris tęsiasi iki šiol ir puodukas pasidaręs priešu, taigi teks mokintis iš naujo.
Taip pat kaip pasiruošimą darželiui, laikau ir Motinos Pieno nutraukimą, kuris taip pat psichologiškai sunkus procesas. Bet nutraukus prasidėjo geresnis valgymas ir išmiegojimas visą naktį! Anksčiau keldavosi bent 5 kartus per naktį. Po to įtakojo ir užmigimą be kruties ar nešiojimo.
O kolkas laukdami darželio džiaugiamės vasaros dienomis tiek keliaudami, tiek leisdami laiką gamtoje, bandome prisisemti kuo daugiau teigiamų emocijų.
Kaip pažįstama auklėtoja sakė, kad vaiką įmanomą viskuo sudominti ir jei mamos nematys, nebus ir to didelio mamos poreikio, paverks kol matys mama, o po to žais ir greitai adaptuosis darželyje.
Ačiū už palaikymą! Tikrai, kai pirmas vaikas ir vienintelis, tai daugiau nežinios ir nerimo. Ir šiaip drąsa ir patirtis ateina su laiku, kai viskas praeina, atrodo nebuvo taip ir sunku 😀. Tas pays buvo ir su maitinimo nutraukimu, pradžioj atrodė sunku, o dabar atrodo netaip ir sunku buvo 😀
Sėkmės Jums kuo dideliausios! Kai mums jau praeitas etapas, sakyčiau, kad jokio didelio pasiruošimo ir nereikia... Bet matyt tik dabar taip manau... Čia turbūt tiktų anekdotas, kad pirmo vaiko čiulptuką nukritusį ant grindų plauname virintu vandeniu, antro vaiko-šiaip vandeniu, trečio vaiko - pačio vaiko reikalas:"plauti ar ne, ai , lai šuo nu laižo"...