Vilnietis keturmetis Joris – be galo smalsus ir vienoje vietoje niekaip negalintis nustygti vaikas. Tėvai, norėdami, kad sūnus savo energijos nešvaistytų vėjais, pasirūpino, kad berniukas darželyje lankytų būrelių.
Taigi Lauryno dienotvarkėje atsirado karatė užsiėmimai, piešimo bei anglų kalbos pamokėlės. Maža to, tėtis ir mama nusprendė, kad nuo rudens sūnus turėtų pradėti lankyti muzikos mokyklą. Juk mažylis taip puikiai dainuoja! Vadinasi turi klausą, gali išmokti ir groti. Tolimesnės ateities planuose įrašytas krepšinis. Kaip tokį tėvų elgesį pakomentuotų psichologė? Ar ne per didelį krūvį ant savo pečių neša mažylis? Ar vaikas gali būti gabus tiek daug dalykų?
Pasak gydytojų psichologų, vaiko gabumai ir talentai pradeda skleistis jau ikimokykliniame amžiuje, o išryškėja pradinėse klasėse arba vėlesniais metais. Į klausimą, ar keturmetį pyplį verta leisti į užsienio kalbų, muzikos, dailės, šokių, dramos ir kitokius būrelius, vienareikšmiško atsakymo nėra. Jei vaikui patinka tai, ką jis daro, jei veikla jam teikia džiaugsmo, lavina kūrybingumą, vaizduotę, tegu ja ir užsiima. Jei tam tikras užsiėmimas vaikui nelabai sekasi, jis nenori jo lankyti, galima paieškoti kito. Labai svarbu nepradėti iš karto reikalauti rezultatų, vaiko nereikėtų įtraukti ir į konkurencinę kovą, skatinti būti tik geriausiu. Tegu mažylis groja, šoka, piešia, lipdo, vaidina, bet tegu iš pradžių jis tai daro savo malonumui, užsiėmimai neturėtų tapti prievole.
Dvi skirtingos veiklos
Tėvai turėtų pasirūpinti ramiu ir turiningu vaiko laisvalaikiu. Jiems derėtų netrukdyti savo atžalai savarankiškai tyrinėti aplinkos, reikėtų leisti vaikui laisvai kurti, dėlioti, piešti, konstruoti, analizuoti. Taip lavinama vaizduotė, išradingumas, kūrybingumas, pastabumas – svarbiausi dalykai šiame amžiaus tarpsnyje. Ikimokyklinuko nereikėtų apkrauti įvairiomis mokyklinio tipo užduotimis, nes ne žinių įgijimas šiame amžiuje yra svarbiausias.
Mokinukui užklasinė veikla – būtina. Priešingu atveju iškyla pavojus, kad visos popietės ir vakarai bus praleisti planšetės ar kito išmaniojo prietaiso draugijoje. Geriausias variantas būtų parinkti du skirtingus užsiėmimus: vieną sportinį – koordinacijai lavinti, valiai ir ištvermei ugdyti, fizinei iškrovai bei gerai savijautai užtikrinti, kitą – orientuotą labiau į kūrybą: lipdymą, modeliavimą, konstravimą, piešimą, muzikavimą, dramą ir pan. Užsiėmimų grafikas turėtų būti apgalvotas, kad vaikui liktų laisvo laiko pabūti su draugais, namie, gryname ore. Jokiu būdu vaiko nereikėtų versti užklasinius užsiėmimus lankyti per prievartą. Juk kartais taip sunku laikytis rėžimo! Tačiau būtina ugdyti pareigingumą, stropumą. Pavyzdžiui, muzikos mokyklą lankantis pradinukas grįžęs namo neprivalo tą pačią dieną trūks plyš išmokti groti vieną ar kitą melodiją, ypač jei tuo metu jo draugai žaidžia kieme. Dėl to gali kilti atmetimo reakcija. Su vaiku būtina kalbėtis, bandyti kartu rasti geriausią sprendimą, paaiškinti, kad norint kažko pasiekti, reikia dirbti, išmokti susiplanuoti savo laiką. Tik taip išugdoma kantrybė ir valia.
Ar iš tiesų gabus?
Suprasti, ar vaikas iš tiesų kažkam gabus ar tik domisi skirtingomis veiklomis, tikras galvosūkis. Kiekvienas vaikas turi savo gabumų, tačiau suaugusieji dažnai nesugeba jų pastebėti. Vaikui derėtų leisti išbandyti kiek įmanoma daugiau skirtingų veiklos sričių, tik taip jis galės „atsirinkti“, kas jam patinka labiausiai.
Suaugusieji dažnai yra linkę iš vaikų reikalauti per daug, jie nevengia kritikuoti už prasižengimus, tuo tarpu už laimėjimus pagirti „pamiršta“. Tai, ką vaikas daro gerai, kad jam sekasi, atrodo savaime suprantama. Taip neturėtų būti. Labai svarbu padėti vaikui suvokti, kad gyvenimas yra įvairiaspalvis, kad būna sėkmių ir nesėkmių. Nesėkmės atveju tėvai vaikui turėtų pasakyti, kad kitą kartą jam būtinai pavyks. Mažasis žmogutis privalo suvokti, kad ne visi dalykai jam seksis vienodai ir kad taip būna visiems žmonėms.
Gabus, vadinasi kitoks?
Gabūs, kažkam talentingi vaikai turi tuos pačius interesus ir poreikius, kaip ir jų bendraamžiai. Jie savo išskirtinių sugebėjimų dažniausiai neakcentuoja, save suvokia ir priima natūraliai, tai suaugusieji savo perdėtu reagavimu kartais sukuria jų kitoniškumo mitą. Kita vertus, labai svarbu suprasti ir pamatyti aukštą vaiko intelektualumo lygį, išskirtinius gebėjimus tam tikrose srityse. Ignoruojant tokius dalykus, kyla pavojus sutrikdyti vaiko emocinę raidą, jo savivertę, saviraiškos laisvę. Gabūs vaikai paprastai būna daug jautresni, originalesnio, imlesnio, greitesnio mąstymo, jiems būdinga nuotaikų kaita, sunku užmegzti visavertę draugystę, vėliau – realizuoti save mokykloje (per lengvos ar neįdomios užduotys).
Tėvams, auginantiems gabią atžalą, būtina su ja kalbėtis apie tuos gabumus, padėti vaikui suprasti, kad talentu svarbu ne girtis ar didžiuotis, bet jį lavinti, realizuoti savo turimus sugebėjimus. Esant reikalui, tėvai turėtų nepabijoti apsilankyti darželyje, mokykloje, pasišnekėti su auklėtojais ar mokytojais, pasitarti. Taip pat labai svarbu abiems vaiko tėvams (ar artimiausiems jo aplinkos žmonėms) vieningai sutarti esminiais vaiko gabumų vertinimo klausimais.
Mama ir tėtis neturėtų pamiršti, kad...
-
Vaikas negali būti gabus absoliučiai visur. Vieni dalykai jam gali sektis labai gerai, kiti – prasčiau. Talentingas vaikas taip pat gali gauti blogą įvertinimą. Galbūt jis padarė ne visas užduotis, galbūt jam pritrūko laiko, o gal jis tiesiog patingėjo.
-
Gabaus vaiko nereikia auginti „šiltnamio“ sąlygomis, atleisti nuo visų namų ruošos darbų: žaislų ar savo kambario tvarkymosi, stalo dengimo vakarienei ir pan. Savaime suprantama, jei ruošiamasi varžyboms, konkursui, tuo periodu aplinkinių palaikymas, supratimas labai svarbus. Tačiau gyvenimas neturėtų tapti ištisomis varžybomis. Kad ir koks gabus būtų vaikas, jis privalo turėti pilnavertį laisvalaikį, pramogų, galimybę žaisti, bendrauti su draugais, būti gryname ore.
-
Ištirti vaiko intelekto koeficientą vien todėl, kad būtų patenkintas smalsumas, ar jis turi kokių nors ypatingų talentų, netikslinga. To daryti nereikia. Vaiką derėtų priimti tokį, koks šis yra, jo valią, charakterio savybes, gabumus ugdyti kūrybiškai ir natūraliai. Vaiko protinių gebėjimų vertinimas atliekant įvairius testus – labai individualus dalykas. Esant reikalui, vaiko tyrimą testais skiria ir atlieka apmokyti specialistai. Be to, visada turi būti tikslas ir prasmė, kodėl vaikas tiriamas, pvz., siekiant parinkti tinkamiausius mokymosi metodus, nustatyti, kokie yra pažintinių vaiko funkcijų netolygumai, kaip jam sekasi atlikti įvairaus tipo užduotis ir pan.
