Visi mes turime didesnių ar mažesnių baimių - aukščio, tamsos, gyvūnų, didelio garso, uždarų patalpų ir pan. Papasakokite, ko labiausiai bijo jūsų vaikai ir kaip padedate tas baimes jiems įveikti, susigyventi ir pan.
Vienam iš jūsų kitą savaitę padovanosime Nieko rimto knygą "Baubaimė"
Kas baisiau: kad kažkas nakčia pagrobė kamuolį ar temstant leistis jo ieškoti į mišką?
O jei sutiksi BAUBĄ?
Voveriukas ir varniukas pasiryžę surasti dingusį kamuolį, net jei teks įveikti ir pačią didžiausią BAUBAIMĘ.
Keliauk po girią, susipažink su jos gyventojais ir mokykis įveikti baimes ir TU!
Sėkmės!
Mūsų Nojukas turi baimę didelių gyvūnų dramblių daugiau įsivaizduojamą, nes šiaip myli gyvūnus, tad stengiamės globoti, glostyti prisijaukinti baimę paverčiant ją maža, mažu mielu gyvūnėliu.
Mažoji princesė į aukštį žiūri su baime, tad keliaudami lipame mažais žingsneliais į aukštus statinius ir į apverstą namą ėjome su šypsena, nes stogas buvo ant žemės, apverčiame aukštį ir taip pavyksta sumažinti baimę, ją apverčiant.
O daugelyje atsiradusių baimių padeda draugai, jų apkabinimai, nes drauge mes jėga, svarbu įvardinti baimes ir ji jau iškart sumažėja per pus, o po to žengiame žingsnelį ją visai sumažinti iki minimumo😀
O mes įsivarėme keistą baimę. Užtrauktukų. Sūnelis nebesutinka net dėtis striukės, o kai susitariam, neleidžia segti. O dėl baimės kalta tik aš. Vieną kartą besegant striukės užtrauktuką priliečiau su užtrauktuku, nestipriai, bet to užteko įsivaryti baimei. Visada taip saugodavau ir atsargiai nors ir atridydavo neįmanoma prisegti, bet nepasisekė. Baimę išvaryti bandom, bet sunkiai kolkas, ikišu už užtrauktukų savo ranką, kad jei ką, mamai popa būtų, kolkas ne visai veikia, ieškosim tada ir kitų būdų. Dar baimė duoti kirpti nagučius, nors tikrai nebuvau įkirpusi 😀. Kita baimė - miegoti be mamos, pabunda bet kada ir šoka manęs ieškoti. Kalbam, dar darželis pagerino situaciją. Daržely nemiegodavo sakė pats todėl, kad mama nemiega kartu 😀
Baimes bandom išvaryti pažinimu, t.y. bijai tamsos - susikimbam,einam kartu tamsoje ir apžiūrinėjam namus, daiktus, šešėlius. Kalbamės kaip jie atsiranda. Bijojo šunų, ėjome kartu atsargiai paglostyti, kalbėjom kaip reikia elgtis,kad šuniukas nesupyktų ir nekąstų. Paskutinė išvaryta baimė - vandens baimė. Vasarą su ja kovojom pirkdami pačią gražiausią plaukimo liemenę ir po truputį treniravomės ežere.
Vienu metu buvo trumpas etapas, kai bijojo tamsos, bet užteko atitraukti užuolaidas: pro langą matyti žvaigždės, kitas daugiabutis su jame degančiais langais.. tai netgi gražu.
Dabar baimės subtilesnės, pvz bijo susipažinti su kokiu vaiku.. bandau kalbėtis, įvesti į pažintį natūraliai, pvz pati pakalbinu jį sudominusį berniuką.. tikiu, kad kaip ir ankstesnės baimės, tai tik laikinas etapas.
Sūnus bijo tamsos. Kaip tik vakar ėjome kartu žiūrėti tamsoje ant sienų atsiradusių šešėlių ir tyrinėjom koks šešėlis kokio už lango augančio medžio yra. Kai išsiaiškini, tai kažkiek ir ramiau ir jie į pabaisas tūnančias tamsoje nebepanašūs.
Dažniausiai jei kažko prisibijo, tai einam kartu ir įveikiam tą baimę žiniomis ar paprastu paaiškinimu.
Vyresnėlis neseniai turėjo baisių sapnų baimę, tai mums gelbėjo pokalbiai, kad jus netikri + efektyviai pagelbėjo blogų sapnų baidyklės, "sapnų saugotojai", kuriuos gaminomės patys. Per poeą mėn atsikratėm baimės miegoti ir susapnuoti blogą sapną.
Vidurinėlis tebeturi tamsos baimę. Plius prisidėjo palikimo darželyje baimę. Pirmąją sprendžiam degančios lemputės palikimu nakčiai, o kaip nebijoti darželio - va čia tai klausimas. Vos išgirdęs žodį darželis trimetis sako " Nenoriu į darželį! Nepaliksi manęs daržely?"...
Konkrečių didelių baimių nėra, nors vaikas gan atsargus. Jei ko ir išsigąsta, visad nuraminu, kad išsigąsgi yra normalu, pasakau, kad mama ir tėtis irgi kartais kažko išsigąsta. Kadangi labai mėgsta istorijas, tai sukurizm su tėčiu kokią nors istoriją apie berniuką, kuris bijo ir kaip paskui nugali baimę, pritaikydami konkrečiai situacijai. Mums tai padeda. 😀
Mūsų vyresnėlis yra bailiukas. Konkrečios baimės kažkam nėra, bet labiausiai bijo naujų situacijų. Pirmą kartą nueiti pėščiomis vienas, pirmą kartą eiti į naują būrelį ir pan. Kaip mes kovojame? Daug kalbamės ir modeliuojame įvairias situcijas "kas būtų, jei būtų". Piešiu įvairius vaizdus, jei pasiklysi, jei pamirši, jei pavėluosi, jei nukrisi ir t.t. užbėgame įvykiams už akių ir susiduriame su jo baime akis į akį mintyse. To dėka jis būna nusiteikęs viskam, ir viską jau "patyręs", todėl baimės pačios išeina 😀
Turim tamsos baimę, tai stengiamės jos išvengti, įsijungiam šviesą, naktį nueiti iki vonios kambario turim mažų lempelių, na ir kalbamės, kad jokių baubų nėra, o naktį išmiegojus, ateis gražus šviesus rytas 😀
Kol kas mes lyg neturim didelių baimių. Tik bijo sūnelis tamsos, todėl miegam su šviesele. Nežinau, kaip tą baimę įveikti, nes nėra konkrečios priežasties. Nei baubų, nei vaiduoklių nieko panašaus nebijo. Tiesiog nepatinka kai tamsu 😀