Nauja knyga “Meškių istorijos. Lubinų labirintas”: jaukūs pasakojimai vaikams" keliauja...

Mums į rankas pakliuvo Evelinos Daciūtės ir Rasos Kaper knyga „Meškių istorijos. Lubinų labirintas“. Jai iliustracijas piešusi Rasa Kaper prisipažįsta, kad prieš metus dar nedrąsiai svajojo apie tai, kad vieną dieną rankose laikys knygą su savo pieštais meškiukais. Ji daug metų juos siuvo, mokė tai daryti kitus, o prieš keletą metų persikėlusi į vyro gimtąją Olandiją pradėjo dar ir piešti.

Anot Kinijoje gyvenančios tekstų autorės Evelinos Daciūtės, jos ir Rasos duetas suskambėjo šį pavasarį, kai ji socialiniame tinkle ilgai stebėjusi Rasos ten publikuojamus piešinius, neištvėrė ir pasiūlė sukurti vienam jos meškių istoriją. O paskui ratas įsisuko – istorija po istorijos ir tai pradėjo panašėti į knygą.

Vasarą Lietuvoje susitikusios kūrėjos susirado leidyklą ir jų išplaukusi svajonė įgavo kontūrus. „Mums pačioms labai patiko tai, ką darėme, gal todėl viskas vyko lengvai, tarsi sviestu patepta, lydima teigiamų emocijų“, - darželyje, į kurį vedė savo vaikus, prieš beveik dešimt metų susipažinusios Evelina ir Rasa.

„Mamyčių klubo“ kalbinamos knygos „Meškių istorijos. Lubinų labirintas“ autorės teigė, kad  joms norėtųsi papasakoti vaikams apie svarbius dalykus, bet įkyriai nemoralizuojant. Istorijų veikėjai meškiai patenka į tokias situacijas, kuriose gali atsidurti ir mažieji skaitytojai bei klausytojai. Jie išgyvena baimę, sužino, kaip ją įveikti, klysta, taiso savo klaidas, mokosi dalintis, draugauti.

„Man norisi, kad vaikai, kurie jų klausysis ar skaitys, atpažintų save, suprastų, kad jie tokie ne vieni, pamatytų, kaip galbūt patys galėtų elgtis panašiose situacijose“, - apie tai, kokių tikslų rašydama siekia, pasakojo E. Daciūtė, pati auginanti tris vaikus. Savi vaikai ir buvo pirmieji istorijų žiūrovai bei klausytojai. Dviejų sūnų mama R. Kaper pasakojo, kad jaunesniojo dėka (jam ieškojo dailės mokytojos) ir pati piešti pradėjo. „Dabar sūnus man duoda patarimų meškių paišymo klausimais,“ – dalinosi ji.

Knygoje atiduota ir savotiška duoklė šalims, kuriose gyvena naujosios knygos autorės: viena istorijų yra olandų pasakos, kita – kinų pasakojimo motyvais. Viso knygoje yra šešios istorijos, kurios skirtos 4-9 metų vaikams. Knygą išleido leidykla „Tikra knyga“.

AČIŪ JUMS VISOMS, pasidalinusioms pamokančiomis istorijomis, kurias pasakojate savo vaikams. Juk pačių sugalvotos pasakos, juolab turinčios šiokį tokį moralą, visuomet įdomesnės ir įsimintinos, tiesa.

Sunku išrinkti vieną laimėtoją... tai - REAQUA!

Kai buvau maža, mano močiutė sekė man daugybę pasakų. Jos visos buvo išskirtinės ir atrodydavo vis kitokios (nors sekdavo po keletą kartų). Mano vaizduotė tiesiog piešdavo vaizdus iš tų pasakų, "aš buvau jose"...Dabar aš suprantu kodėl. Mano močiutė jas sekdavo labai išraiškingai, keisdama balso tonaciją, panaudodama rankų gestikuliaciją, kas padėdavo dar labiau įsijausti. Man pačiai, nors ir atrodo žinau kaip, yra sunku sekti tokias pasakas neskaitant. Tikriausiai tai dėl patirties stokos... Tačiau labai stengiuosi skaityti įvairias pasakas vaikui.

Taip prisimindama keletą epizodų iš skaitytų ar man sektų pasakų, sukuriu ir savo. Dabar mano berniukas darosi vis labiau išdykęs, mėgsta pasimušti, o dėl to dažnai nukenčia mūsų šuniukas tai aš jam bandau tokią trumpą istoriją papasakoti:
Gyveno kartą linksmas berniukas, kuris vis darė „bum bum bum“ savo draugui, kol vieną kartą tą draugą labai užgavo. Draugui labai skaudėjo ir jis su tuo berniuku daugiau nebedraugavo. Linksmas berniukas pradėjo liūdėti vienas, nes nebeturėjo su kuo žaisti. Tada berniukas nuėjo pas savo draugą ir jo atsiprašė. Daugiau jis draugui niekada nedarys „bum bum“, todėl jie vėl gali žaisti kartu.
Mano pasakojimas nebūna „žodis žodin“ kaip parašyta. Kaip tuo momentu sugalvoju, taip ir pasakoju, bet visada sakau su intonacijomis, ir gestikuliacija. Parodau kaip daroma „bum bum“, padarau liūdną veido išraišką ar net imituoju, kad verkiu. Tokią istoriją jis stebi labai įdėmiaimano berniukas darosi vis labiau išdykęs, mėgsta pasimušti, o dėl to dažnai nukenčia mūsų šuniukas tai aš jam bandau tokią trumpą istoriją papasakoti:
Gyveno kartą linksmas berniukas, kuris vis darė „bum bum bum“ savo draugui, kol vieną kartą tą draugą labai užgavo. Draugui labai skaudėjo ir jis su tuo berniuku daugiau nebedraugavo. Linksmas berniukas pradėjo liūdėti vienas, nes nebeturėjo su kuo žaisti. Tada berniukas nuėjo pas savo draugą ir jo atsiprašė. Daugiau jis draugui niekada nedarys „bum bum“, todėl jie vėl gali žaisti kartu.
Mano pasakojimas nebūna „žodis žodin“ kaip parašyta. Kaip tuo momentu sugalvoju, taip ir pasakoju, bet visada sakau su intonacijomis, ir gestikuliacija. Parodau kaip daroma „bum bum“, padarau liūdną veido išraišką ar net imituoju, kad verkiu. Tokią istoriją jis stebi labai įdėmiai

Sveikiname!