Marto auklėtojos, miegas darželyje, netikėti pirmi kartai

Marto auklėtojos, miegas darželyje, netikėti pirmi kartai

15. Sep 13:00 SimonaMartas SimonaMartas

Sveiki!

Martas po keletos dienų slogos grįžo į darželį. Pasigydė namuose nuo ketvirtadienio iki sekmadienio ir pirmadienį su džiaugsmu nustraksėjo į grupę. Labai smagu matyti, kad sūnus darželio pasiilgsta.

Pirmadienis praėjo puikiai, pasiėmiau Martą iš darželio prieš pietų miegą ir sutarėme su auklėtoja antradienį pabandyti likti pietų miegui. Sūnus visada rode didelį norą miegoti darželyje, matyt nori atkartoti visą vaiko dienos rutiną iš mūsų skaitomos knygelės apie darželį.

Antradienis (rugsėjo keturiolikta) prasidėjo kiek kitaip nei tikėjomės- pirmą kartą nuvykus į darželio kiemą Martas pasakė jog nenori į darželį. Iki tol visada ėjo su dideliu noru, be ašarų ir raginimų. Kaip tik antradienio rytą sugalvojau į darželį nunešti atspaustintų spalvinimo lapų rudens tema, įdaviau juos verkiančiam Martui kad nusineštų į grupę ir pasidalintų su vaikais. Gavęs užduotį sūnus atsisveikino ir pats nuėjo į grupę nešinas užduočių lapais. Oh, kaip buvo sunku palikti jį liūdintį… Po penkiolikos minučių gavau auklėtojos žinutę, kad viskas gerai, tik man išėjus Martas pamiršo liūdesį ir išėjo į grupę žaisti.

Pirmas miegelis darželyje pavyko puikiai! Martas su džiaugsmu nuėjo į miego kambarį, nusirengė pats (namuose nėra to buvę), labai greitai užmigo ir išmiegojo pusantros valandos. Namuose irgi panašiai išmiega. Jam atsikėlus gavau auklėtojos žinutę ir pasiėmiau Martą namo.

Trečiadienį sugalvojome kiek pakeisti ryto rutiną ir Martą į darželį palydėjo tėtis. Nebuvo nei ašaru nei nenoro likti grupėje. Panašu, kad sūnui lengviau atsisveikinti su tėčiu nei su mama, todėl nuo šiol Martą į darželį dažniau ves tėtis. Šiandien Martas pietų miego vėl liks darželyje, vėliau papasakosiu kaip sekėsi…

O dabar šiek tiek apie grupę, auklėtojas, dalybas ir netikėtus pirmus kartus… 

Grupėje yra dvi auklėtojos, kurios dirba pamainomis. Abi vidutinio amžiaus, turinčios daug patirties su vaikais, pačios užauginusios savus vaikus. Auklėtojos šypsosi, gražiai bendrauja su vaikais, tačiau kompiuteriniai dalykai ir internetas joms dar svetimas. Keletą kartų kartu su kitais tėveliais prašėme sukurti internetinę grupę, kurioje galėtumėm matyti nuotraukas iš dienos darželyje, galbūt pasidalinti kažkokia informacija- kol kas grupės neturime. Ryte atvedant į darželį ir pasiimant iš jo viskas vyksta paskubomis (daug vaikų, mažai auklėtojų..) , todėl nelabai lieka laiko ilgesniam pokalbiui apie vaiko dieną darželyje. Stengiuosi atvesti ir pasiimti Martą iš darželio kiek vėliau nei kitos mamos, kad turėčiau bent truputį daugiau laiko pakalbėti apie Marto dieną grupėje.

Martas grupėje noriai dalyvauja muzikiniuose užsiėmimuose, kurių dėja, nėra labai daug. Nepastebėjau didelio sūnaus noro bendrauti su kitais vaikais, daugiau žaidžia individualiai tiek darželyje tiek žaidimų aikštelėse su manimi.

Martui vis dar sunkiai sekasi dalintis su kitais vaikais, tačiau pamažu ima suprasti, kad darželyje, žaidimų aikštelėse žaislai yra visų ir jų savintis nevalia. Namuose į savo kambarį kitus vaikus šsileidžia nenoriai, taip pat nenori dalintis savo žaislais. Visada jam pasiūlau pasidalinti ir primenu atvejus kai kiti dalinosi su juo, bet neverčiu to daryti, nes panašu, kad dar tiesiog nesupranta dalijimosi/draugystės sąvokų ir prasmės.

 

Tiesa, praėjusį sykį pamiršau papasakoti apie rugsėjo aštuntą dieną Martui įvykusią emocijų iškrovą. Atvykus jo pasiimti iš darželio prieš pietų miegą visada nueiname dar trumpam pažaisti į jų grupės kiemelį. Ten pabūname  apie penkiolika minučių ir važiuojame namo dviračiu. Tą dieną panašu, kad sūnus buvo pervargęs nuo emocijų darželyje ir man paprašius sudėti mašinas į vietą, kad galėtumėm važiuoti namo, kilo tikra emocijų audra. Martas šaukė, verkė, krito, muistėsi , o aš tiesiog jį stengiausi laikyti, kad nukritęs nesisižeistų. Tikiu, kad iš šono visa tai buvo panašu į mini egzorcizmo seansą. Po keletos minučių jis nurimo, pasakė, kad yra pavargęs ir išvykome namo. Esu daug skaičiusi apie tokį emocijų paleidimo būdą, bet pirmą kartą su tuo susidūriau pati. 

Linkiu visoms mamoms ir tėčiams daug kantrybės!

Iki greito,

Marto mama Simona