Marius Čepulis – veiklus žmogus, geriausiai žinomas kaip fotografas, įamžinantis Lietuvos gamtą ir joje gyvenančius gyvūnus. Jis užsiima ir savanoriška veikla – darželiuose bei mokyklose skaito paskaitas apie gyvūnus ir gamtą. Be to, parašė jau antrąją knygą – „Visa tiesa apie gyvūnus“ („Nieko rimto“, 2018). Fotografą ir rašytoją Marių Čepulį pakalbinome apie projektą „Čepulio fotoklajonės“, gamtosaugą ir mitus apie gyvūnus.
Kaip gimė projektas „Čepulio fotoklajonės“? Kiek jau metų jis gyvuoja?
Buvo šaltas apniukęs sausio vakaras. Čepulis sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į besisūkuriuojančias snaiges. „O gal reiktų sukurti savo „Facebook“ puslapį ir parodyti žmonėms ne tik Lietuvos gamtą, bet ir aprašyti, kas vyksta už kadro“, – pagalvojo jis. Kaip tarė, taip ir padarė. Nuo to vakaro praėjo 4 metai, Čepulio klajones jau stebi daugiau nei 60 000 sekėjų, o ans dieną iš dienos rodo tai, ką pavyksta nufotografuoti pelkėse, miškuose bei laukuose ir pasakoja apie miško gyvenimą, ragina gerbti gamtą bei porina savo nuotykius.
Kaip jums atrodo, kokia „Čepulio fotoklajonių“ sėkmės paslaptis?
Iki tol kažko panašaus nelabai ir buvo. Fotografai tiesiog publikuodavo savo nuotraukas be jokių aprašymų. Juk nuotrauka tėra sustabdyta 1/1000 sekundės dalis, o kas vyksta už kadro, ko reikia, kad tas kadras būtų padarytas, dažniausiai likdavo paslaptyje. O, pasirodo, žmonėms tai labai įdomu. Žinoma, ir rašymo stilius jiems turbūt pasirodė prie širdies, ir šmaikštūs komentarai. Taip pat puslapis atlieka ir švietėjišką funkciją. Tik tuos sausus faktus reikia pateikti įdomiau, tada žmonės su malonumu domisi ir skaito. Tuo labiau, kad dabar rašančių apie mūsų šalies gamtą ne tiek ir daug, o per telikus tik į liūtus ir begemotus galima vėpsot.
Jeigu Marius Čepulis būtų gyvūnu, kokiu gyvūnu norėtumėte būti ir kodėl?
Jis norėtų būt Marium Čepuliu. Šiaip biologui yra labai sunku išsirinkti gyvūną, kuriuo jis norėtų būti. Gal papūga kea, kuri gyvena Naujoj Zelandijoj, yra pats sumaniausias paukštis, labai didelis zbitkininkas ir razbaininkas ir dėl smagumo dūksta, voliojas sniege.
Kaip Jūs pats apibūdintumėte skaitytoją, kuriam yra skirta knyga „Visa tiesa apie gyvūnus“?
Aš neišskirčiau jokio tipo skaitytojų, nes visi čia suras kažką įdomaus, negirdėto, naujo. Ji skirta tiek vaikams, tiek suaugusiems – visiems, kas domisi ir nori geriau pažinti mūsų gamtą ir gyvūnus.
Kurio gyvūno elgesiui suprasti prireikė daugiausiai laiko? Kurio gyvūno elgesys labiausiai žavi?
Turbūt viso gyvenimo neužteks iki galo suprasti gyvūnų elgesį, tai yra nuolatinis procesas, kuriam skiriu daug laiko, bet vis vien esu pažinimo kelio pradžioje. Stebėti nelaisvėje juos tikrai nėra sudėtinga (turėjau augintinį kranklį), bet laisvėje tai yra iššūkis ir kartais tai net neįmanoma, todėl turi tenkintis tik jų paliktomis veiklos žymėmis ar pėdsakais. Turbūt iš žinduolių labiausiai žavi vilkai, o iš paukščių krankliai (nes abu yra labai gudrūs, sumanūs, atsargūs, plėšrūs padarai).
Kaip manote, ar lietuviai pakankamai dėmesio skiria gamtosaugai? Ar pakankamai gerbiame gamtą ir jos gyventojus?
Tie, kurie skaito Čepulį ir gerbia gamtą, ir dėmesio pakankamai skiria (šypsosi). O jei rimčiau, dėmesio gamtosaugai visada trūksta ir trūks. Vis tik dažnai čia laimi elementarus pelno siekimas. Ūkininkui dažnai giliai vienodai, kas atsitiks su upeliu, ežeru ar Baltijos jūra, jei jis patręš truputėlį daugiau, kad turėtų didesnį derlių. Miško savininkui svarbu iš savo plotų kuo daugiau pinigų išpešt. Išvertę šiukšles pamiškėje gyvuliai (jie tikrai nėra žmonės) sutaupo savartyno mokesčių. Žmonės vis dar į gamtą žiūri kaip į nesibaigiančią gėrybių kraitelę, kurią gali spardyt, mėtyt, laužyt, bet ji pilna ir pilna. Deja, ji dėvisi, irsta, tuštėja ir milžininškais tempais, o išvardintos bėdos palyginus yra visiški niekai su problemomis, kurias sukels šylantis klimatas.
O šiaip geriausia pagarba gamtai ir jos gyventojams – nesikišti į jų gyvenimą. Negelbėti, nešerti laukinių gyvių, nemedžioti plėšrūnų ir jiems palikti reguliatoriaus vaidmenį.
Gal turite kokią įsimintiną istoriją, kuri nutiko su Jūsų knygoje aprašytu gyvūnu?
Beveik su visais gyviais esu turėjęs linksmų nutikimų. Bet gal įsimintiniausia, kai mane užpuolė taurusis elnias, nes jis galvojo, kad ir aš esu elnias ir noriu jo pateles nuviliot. Mat tuo metu buvau užsiauginęs didžiulius ragus ir baubdavau. O jei rimtai, elnias patinas rujos įkarštyje išgirdo, kaip kažkas perbrido griovį (ten buvau aš), tada išgirdo konkurento baubimą (tiesiai už manęs baubė kitas elnias), jis grioviu atšuoliavo iki manęs ir aš vos spėjau atšokt. Tada jis mane užuodė ir, žinoma, paspruko, o jo damos liko nieko nesupratusios.
Kokį gyvūną dabar labiausiai norėtumėte nufotografuoti?
Daugybę gyvūnų dar vis noriu nufotografuot, nuo pelės mažylės, šikšnosparnio skrydyje iki vilko ar lūšies, o iš paukščių – tetervinų tuoktuves.
Esate teigęs, jog fotografuojant gyvūnus svarbiausia sukauptos žinios ir patirtis. Ar naująją knygą galima vadinti tų žinių rezultatu?
Yra du būdai fotografuoti gyvūnus. Vienam reikia žinių (ir pinigų), kitam pinigų. Jei nenori studijuoti gyvūnų elgsenos, vargti, šalti, šlapti, klajoti šimtus kilometrų, galima nuvažiuoti į specialias mokamas slėptuves, kur tie gyvūnai priviliojami, ir fotografuoti, kiek širdis geidžia. Kitu atveju svarbiausias dalykas yra žinios ir patirtis. Iš dalies naujoji knyga yra tų žinių rezultatas. Šiaip aš ją jau labai seniai norėjau parašyti, nes mūsuose labai smarkiai įsigalėję mitai apie gyvius. Visi žino, kad pelėdos protingos (bet kuri varna prieš ją yra lyg Einšteinas prieš pirmokėlį), vilkai kvaili (patys sumaniausi laukiniai padarai), kiškiai bailūs (vieni drąsiausių gyvių), gervė – garnio pati, elnio žmona yra stirna ir t. t. Tai pagrindinis tikslas buvo paneigti tuos mitus ir reabilituoti kai kuriuos gyvius.
Ar nepanaudotiems kadrams vis dar bus galimybė išvysti dienos šviesą? Galbūt turite jiems kažką numatęs?
Kai kuriems kadrams reikia subręsti ir į juos pažiūrėti po kelių mėnesių ar metų, tada dažnai pamatai tai, ko anksčiau nepastebėjai. Ar jiems esu kažką numatęs? Kaip sako žmonės, ateis laikas, bus ir vaikas.
