Saulutės mama Ilona laukiasi mažylio - šiuo metu jau 27 nėštumo savaitė. Tačiau mama sunerimusi, jog beveik trejų dukrytė visai nereaguoja į tėvelių pasakojimus apie leliuko gimimą.
"Man labai įdomu, kada pradėti ruošti vaiką naujo šeimos nario atsiradimui? Nes dabar pastebiu, kad Saulutė arba ignoruoja tai, ką mes sakome, arba sako „nenoriu“. Ir kaip tam paruošti? Kaip kalbėti? Ir dar pastebėjau, kad kai pradėjome kalbėti apie leliuką, atsirado tokie Saulutės pasakymai kaip „aš maža, nunešk mane kaip leliuką, pasupk mane – aš leliukas...“ Ar tai gerai?" - klausia Ilona.
Patarimo paprašėme psichologės Sonatos Vizgaudienės.
Tėvų pagrindinė užduotis – „darbas“ su vyresnėliu
Kaip supratau, tėveliai su Saulute jau seniai kalbasi apie būsimą broliuką ir sesutę, kuris (-i) netrukus atkeliaus į šeimą. Tačiau arba dukrytė visai nesiklauso ir ignoruoja, ką sako tėveliai, arba nenori klausytis. Bet tai natūrali vaiko reakcija. Tad ruošiantis naujo nario atėjimui į šeimą, tėvų pagrindinė užduotis turėtų būti – „darbas“ su vyresnėliu. Reikėtų stengtis teigiamai jį nuteikti ir paruošti leliuko gimimui.
Dėl to, kad Saulutė sako „nenoriu“ ar apskirtai neklauso tėvų paskaojimų apie būsimą sesutę ar broliuką, nereikėtų labai nerimauti. Mergaitė jaučia, kad bus pasikeitimas ir galbūt nebūtinai jai palankus. Žino, kad mažam leliukui reikės dėmesio, reiks jį sūpuoti, liūliuoti.
Ką daryti? Nors mergaitė nenori apie tai kalbėti, vis tiek pakalbinkite, kai ji bus geros nuotaikos, reikėtų kalbėti gana džiugiai, kad tai labai puiki naujiena, kad šeimoje bus dar linksmiau ir pan.
Jei Saulutė per daug nesiklauso, ką sakote, to nesureikšminkite, nes ji dar labai mažutė – kaip moka, taip sugeba priimti šią informaciją.
Gimus mažyliui, pratinkitės visa šeima būti kartu
Gimus mažyliui, Saulytę įtraukite į naują šeimos gyvenimą. Dažnai tėvai, kai parsiveža kūdikį į namus, vyresniuosius vaikus išveža pas senelius, kad galėtų geriau rūpintis mažuoju, tačiau kaip tik vyresnį vaiką reikėtų kuo daugiau įtraukti į pasikeitusį šeimos gyvenimą. Pratinkitės visi būti kartu, kad ji nepasijustų atstumta.
Galite dukrytei nupirkti dovanėlę prieš mažylio gimimą. Kai parsivešite leliuką, jai padovanokite, tai ją labai nudžiugins – ji pasijus irgi svarbi.
Nesijuokite iš vaiko, negėdinkite
Saulutė pati nesuvokdama, bando elgtis kaip leliukas. Ir tai nėra blogai. Daug vyresni vaikai, pastebėję didelį dėmesį mažiukui, irgi nori tokie būti, nes taip mano gausiantys daugiau dėmesio. Taigi, reaguokite į tokį vaiko elgesį natūraliai – nesijuokite iš vaiko, negėdinkite, pvz „tu jau didelė ir taip elgiesi...“. Leiskite vaikui natūraliai tai išgyventi ir natūraliai priimti naują situaciją. Kai gims kūdikis, galite Saulutei nupirkti lelytę, kad ji irgi galėtų rūpintis savo leliuku. O svarbiausia, nepamirškite kuo dažniau kartoti vyresniems vaikams, kad juos mylite.
Jei nebenorės Saulutė eiti į darželį gimus leliukui, ką daryti?
Bet kokiu atveju veskite į darželį. Jei tik nusileisite, vėliau bus dar sunkiau. Paaiškinkite, kad anksčiau ji buvo tik su mamyte, o dabar ji jau didelė ir reikia eiti į darželį, o kai užaugs broliukas ar sesutė, jis (ji) irgi eis į darželį. Su vaiku kalbėkite paprastai ir aiškiai.
Sėkmės.
Sekite trimetės Saulutės žingsnelius į darželį projekte
Į darželį su SAULE
Aš galiu pasakyti, kad mums labai "suveikė" du triukai: Rojaus dovana Meilei. Kitaip tariant, aš buvau nupirkus ir paruošus dovaną, o kai grįžom iš ligoninės - ją atsivežėm ir papasakojom, kad tai brolio dovana jai...kuri iškart stiptokai patirpdė ledus. Antrasis triukas - vyresnėlės nestūmiau nuo savęs, o mes viską darėme kartu - kartu keitėme sauskelnės, virėme valgyti, migdėme mažiuką. Ji tapo mano pagalbininkė, kuri nesitraukė nuo mūsų ir jautėsi atsakinga už broliuką.
Mūsaų vyresnėlis nekantrauja sulaukti sniego, tada juk bus leliukas. nuo pirmų užuominų labai laukia ir myli. aš bijau kad jis norės iš karto su juo žaisti😀, kad nusivils, tia net nuteikinėju, kad verks, nemokės nieko, ir tt. o mano vyrutis sako- aš mamą jį visko išmokinsiu, o jei verks, guls pas mane į lovą😀
ir įdomiausia, akd maniškiui didžiausias įžeidimas jeigu jį kas pavadina leliuku. aš net gąsdinu jį ne policajais kokiais, o kad pavirs leliuku😀 tai nesėda nei į jokius vežimėlius, nei nori Paslapčiuko daiktelių išmėginti. Tikiuos gimus, neapsisuks viskas
Na dėl laukimosi periodo, tai man ne tik aktyvios studijos buvo, bet ir vos ne iki paskutiniųjų dienų dukrytę nešiojau ir ant rankų migdydavau...žinoma, skaudėjo stipriai nugarą, buvo per akis nuovargio, bet jaučiau, kad lėlytei viskas gerai, o aš mažai sau rūpėjau, geriau laiminga dukrytė 😀 žinoma, visada jausdavau nešiojimo saiką, kad ir pilvinukei, ir vyresnei būtų gerai, jei jaučiausi silpniau panešdavau porą laiptų, tada pašokinėdavome ir t.t. Kūrybos tekdavo imtis tame reikale 😀 Aišku, kai pirmus penkis mėnesius siaubingai pykino, dieną naktį su tualetu draugavau buvo sunkiau, bet juk vaikas nuo to neturi nukentėti, kai nebuvo tėčio tekdavo man kaupti jėgas...stiprybės Jums mielosios 😀
Grynai mano istorija 😀 laukiuos 27savaite,o sūnui beveik 3metukai.kartais gražu,glosto man pilvuka,pabučiuoja,pakutena,bet kartais kai paklausiu ar mylėsi broliuka nereguoja,užsiema savais reikalais.gyvenam 5 aukšte,tai buna užsiožiuoja-nešk.sakau mamytei sunku-prasideda riksmai,atsysėda,sėdi ir verkia
Mūsų šeimoje viskas vyko sklandžiai ir geriau nei tikėjomės 😀 Jau nuo pirmųjų laukimosi dienų kalbėjom, kad laukiam sesytės ar broliuko, vėliau visi trys ėjome į echoskopus, o jau kai sužinojo, kad bus sesutė, tai buvo laiminga 😀 Ir pilvuką glostė, ir labai laukė, kol sulaukusi buvo visa sužavėta ir va tuoj bus 1,5 metų, kaip be galo viena kitą myli, yra pačios geriausios draugės...Taip tekdavo pačiai būti kantresniai, stipresnei, kai mažylė miegodavo, su vyresnėle maksimaliai užsiimti, kai norėdavo abi ir nešiodavau, ir supdavau, ir myluodavau 😀 Bet kažkaip viskas natūraliai, kaip kai buvo viena mylavom, užsiėmėm be galo daug, taip ir gimus sesutei liko niekas nepasikeitę, tik kad teko išmokti palaukti, nes mama turi tik dvi rankas 😀 Būna pasipyksta jos, bet argi užauga sesės be jokių pasipešimų 😀 O šiaip padeda, myluoja ir kitaip gražiai bendrauja...Žinoma, dažniausiai nukenčia mano namų ruošos planai, pasidarau mažiau, tačiau mes tokios pozicijos, kad vaikai svarbiausi, o visa kita galima padaryti ir jiems sumigus, nevalytos dulkės nepabėgs, o vaikai užauga ir vėliau laiko neatsuksi, kad kartu pažaisti, pakalbėti, stiprinti ryšį...Daug kalbėjome su mažąja, daug skaitėme patys, o viskas išėjo lengvai ir natūraliai 😀 Sėkmės ir Jums 😀 P.s. O paklausus ar dar norėtų vienos sesytės ar broliuko, vyresnėlė atsako, kad: as jau tuju Patiką (Patriciją) ij ji man gejausia nieko nebejeikia 😀
O kaip jums buvo, ar lengvai pavyko paruošti vyresnėlį antro/trečio vaikučio atėjimui? Ką kalbėjote, kaip po to reagavo, kai gimė?