Jei būčiau darželio auklėtoja/direktorė/pavaduotoja, tėvai apie vieną svarbiausių dienų sužinotų kaip galima anksčiau. Žinoma, suprantamos visos situacijos, tačiau žinios ir informacija mano manymu turėtų būti suteikta. Luknė yra pirmasis mano vaikas, todėl visos pradžios, nauji etapai yra nepatirti ir man. Kiekviena nauja patirtis reikalauja nemažo darbo tiek su vaiku, tiek su savimi. Kaip ir šiuo atveju - norėjau žinoti, kada galėsiu nuvesti dukrą pirmą kartą į darželį, kokia tvarka yra ten, kokius daiktus reikia turėti. Atrodo elementaru, tačiau kai nepatirta, norisi aiškumo ir pagalbos. Šiuo klausimu atsimušėme į šiokią tokią sieną. Gerai, kad siena ne mūrinė - viską galiausiai išsiaiškinom ir jau šiandien keliavom susipažinti su naujais draugais, kurie beje yra tapę šeima (tikiuosi), nes toje grupėje kartu praleido visus metus.
Praeitais metais su dukra dar nekalbėjom apie darželį, netikėjome, kad gali pavykti jį gauti. Kaip jau minėjau, šiais metais ją būtume leidę bet kokiu atveju, todėl sąmoningai vis paminėdavom, kokia tai vieta. Lūžis įvyko, kai pati Luknė per žinias išgirdo jog vaikų darželiai karantino metu vėl pradės priimti vaikus. Ir prasidėjo: mama, ir aš noriu į darželį! O kada aš eisiu? Aš irgi noriu eiti! Ar jau galėsiu eiti pas vaikus? Ir taip dienai keičiant dieną... Susitarėme, kad į darželį eisime tada, kuomet paskambins auklėtoja ir leis ateiti. Tad šiuo klausimu bėdų neturėjome - dukra ir dabar net spirga kaip nori eiti.
Žinoma, juk negali viskas klostysis tobulai. Luknė mėgsta būti maitina. O kai namuose atsirado dar ir jaunesnė sesė, tas noras ypatingai sustiprėjo. Viskas vyksta derybų keliu, stengiantis, kad ji pati valgytų, sakant, kad auklėtoja daržely negalės pamaitinti visų vaikų, todėl reikia mokėti valgyti pačiai. Ir ji tikrai moka, tik noro stinga. Giliai viduje viliuosi, jog kitų vaikų pavyzdys grupėje bus užkrečiamas ir mano vaikas neliks nevalgęs..
Kas liečia smulkiąją ir stambiąją motorikas - esu beveik rami. Nusirengti pati moka, apsirengti dažniausiai irgi pavyksta. Šaukštus ir šakutes pirštukai išlaiko, žirklėmis naudotis sygeba, žino, ką veikti su pieštuku ir trintuku. Atrodo čia bėdų neturėtų kilti, jei tik stresas nepakiš kojos.
Kalbant apie mano pasiruosimą darželiui, negalėčiau būti sektinu pavyzdžiu. Žinoma, skaičiau ne vieną straipsnį, komentarus apie patirtis, tačiau juose neradau kažko nežinomo. Į ką norėčiau atkreipti dėmesį, tai visai neseniai klausytą Family Lab Acadamy seminarą apie vaiko adaptaciją darželyje. Tikrai buvo momentų, kurie vertė suklusti:
- Ar žinojote, kad patariama automobilį pastatyti kiek toliau nuo darželio ir tas kelias ar keliolika ėjimo pėsčiomis minučių skirti vaikui - aptarti ką veiks/veikė daržely ar tiesiog patylėti ir ramiai pasiekti grupę/namus;
- Prisiminkite, kad einant ar važiuojant į darželį, reiktų negatyvias vaiko mintis keisti pozityviomis. Kaip? Skaičiuokite mašinas, aptarkite gamtą, kalbėkite apie muziką, dainuokite...
- Galite pabandyti su vaiku apsilankyti parduotuvėje ir kartu ką nors nusipirkti specialiai darželiui - vaikas pasijus svarbus ir atsakingas. (Mes kartu važiavome pirkti tapkyčių)
- Ir jauskitės ramūs, nes 3-4 metų vaikams atsiranda poreikis socializuotis: žaisti ir bendrauti su bendraamžiais, todėl iki šio amžiaus patartina išleisti atžalas į darželį, kad paskui jiems būtų lengviau velesnėse naujose patirtyse.
Mes su Lukne labai daug kalbame, stengiuosi išaiškinti daugumą dalykų, tada matau, kad ji jaučiasi saugiau ir tvirčiau, iš anksčiau žinodama. Taip pat esame įsigiję knygelę apie jausmus, kurioje susipažįstame, kaip vieną jausmą staiga gali pakeisti kitas. Knyga galbūt kiek vyresniems, tačiau tinkamai paaiškinus, manau gali suprasti ir jaunesni vaikai. O antroji knyga, na galbūt daugiau užduočių sąsiuvinis, kuriame katinas drakatas dalina patarimus berniukui, kuris nenori eiti į darželį, kurio galvelėje nemažai slogių minčių apie šį naują etapą. Atliekam užduotėles, kaip pasiekti darželį, kas ten laukia vaikų, kokiomis veiklomis jie užsiima. Nežinau, kiek naudos bus, bet jau dabar Luknė klausinėja ir bando suprasti, kas tam berniukui daržely gali nepatikti, kodėl jis nenori likti vienas ir panašiai. Širdis džiaugiasi, nes bent jau kol kas, dukra nesupranta, kodėl galima liūdėti nuėjus į darželį, kur daug vaikų, žaislų, kur kiekvienas turės savą lovytę ir nuosavą spintelę.
Sėkmės Jums ir sėkmės mums! Laukia įdomi ir įsimintina savaitė!
Sėkmės Luknei! 😀