Liūdna istorija apie katiną Grafą

Namuose neauginame nė vieno gyvūnėlio, nors labai norėtume. Kai nuvažiuojame į kaimą pas vyro tėvelius, ten ne tik paglostome šuniuką, kačiuką ar triušiuką, bet ir karvytę arba ožkytę. Skiepijame mergytei meilę gyvūnams ir, tikiuosi, jog ji juos mylės.

Skaudu ir net ašara nubyra, kai pasiklausai per televiziją apie kankinamus ir net žudomus gyvūnus, nesuprantu aš tokių žmonių, jei jis jau sugeba pakelti ranką prieš tokį sutvėrimą, laisvai pakeltų ranką ir prieš žmogų.

{pic:1}

{pic:2}

Norėčiau jums papasakoti, kaip aš vaikystėje netekau savo mylimo katino. Man galbūt buvo kokie 7 metukai, auginome katinuką, vardu Grafas. Jis labai mėgo miegoti šaldytuvo korpuso viduje, kai tai pamatydavo brolis, pildavo ant jo vandenį ir jis iš ten pabėgdavo.

Kartą buvau viena namuose ir pastebėjau, jog katinas pradėjo lįsti į šaldytuvo vidų, aš prisiminiau brolio metodą ir galvoju: jei aš ant jo užpilsiu vandens, jis pabėgs iš ten, bet šįkart viskas buvo kitaip. Jis visas šlapias įlindo į šaldytuvo korpusą ir tada įvyko nelaimė, kurios nepamiršiu visą savo gyvenimą, nes tas vaizdas visada man stovės prieš akis, kai pasipylė žiežirbos ir klykiančio katino balsas.

Aš pati bandžiau gelbėt katinuką ir pati truputėlį gavau per nagus nuo elektros. Išsigandus išbėgau į laiptinę ir laukiau grįžtančių tėvų. Grįžusi mama išjungė rūkstantį šaldytuvą ir apsikabino mane, džiaugdamasi, jog man nieko nenutiko, bet katinuko neliko.

Šaldytuvas veikė ir toliau, bet šokas buvo visai šeimai – ir dėl katino netekties, ir dėl to, jog galėjo nelikti ir manęs.

Vėliau auginome kitą katytę, kuri buvo labai protinga, pas mus ji išgyveno gana ilgai ir būtų gyvenus dar ilgokai, bet per sena atsivedė kačiukus ir nustipo. Gerai atsimenu, kai prieš mirtį ji ieškojo šiltos vietelės ir gailiai man žiūrėjo į akis. Ryte man mama pranešė, jog nebeturime katytės, atsimenu, jog verkiau visą savaitę, nes ji buvo mano geriausia draugė.

Per savo gyvenimą auginome nemažai katinukų bei keletą šuniukų, tik išsiskyrimas su jais buvo be galo skaudus, būdavo tarsi praradimas dalelės savęs. Katytę augintume ir dabar, tačiau gyvename su senu žmogumi, kuris nemyli gyvūnų, tad reikia taikytis.

{pic:3}

Mylėkime gyvūnus taip, kaip ir save mylime.

Deimantė