Kai mano sūneliui buvo pusantrų metukų, pastebėjau, kad atmintimi mažylis nesiskundžia. Pamaniau, kad puikus metas mokytis raideles, bet A, B ir C pakankamai nuobodu mažamečiui, todėl sugalvojau pagaminti raideles, kurios būtų mielos ir patrauklios mano sūnui.
Pagaminau kompiuteriu raideles, nusiunčiau jas į fotostudiją ir man padare nuotraukas – korteles. Kai iškarpiau ir padaviau jas sūneliui, pamačiau, kad jos jam be galo patiko.
Patiko ne dėl to, kad brangios, ištaigingos ar kažkokios įmantrios. Paslaptis ir patrauklumas slypi tame, kad kortelėse pavaizduoti jam brangiausi žmonės ir mylimiausi filmukų veikėjai.
{pic:1}
Taip mes bežaisdami ir bedėliodami raideles išmokome jas atpažinti žurnaluose ir reklamose. Dabar mano sūnui 2,5 metukų ir jis atpažįsta visas pagrindines abėcėlės raides (išskyrus Ą, Į, Ų, Y, Š), įvardindamas jas kaip „tėvuko raidė“, „Gabijos raidė“ ir pan.
Dabar mes jau pradėjome tas raideles vadinti tikrais vardais sakydami, kad Gabijos raidė yra „Gie“, bitės raidė yra „Bė“.
Man atrodo, kad taip yra tikslinga integruoti lietuvių kalbos gramatiką jau tokiame amžiuje, kai vaikučiai mėgsta žaisti, geba įsiminti ir gali žaidimais lavinti ir ugdyti savo žinias, kurias vėliau bus lengviau panaudoti pradėjus lankyti darželį ar paruošiamąją grupę.
Kristina Dumčienė
rainiukas