Mūsų klubo draugas leidykla "Nieko rimto" mokslo metų pradžios pradžiugino vaikučius (ir ypač tėvelius) nauja knygelių serija "Aš skaitau!". Anot leidyklos „Nieko rimto“, jau daugiau nei dešimtmetį leidžiančios knygas vaikams, vienas dažniausių jiems užduodamų klausimų yra apie leidinius didžiosiomis raidėmis, kurie būtų skirti mokytis skaityti. Tokių leidinių lietuvių kalba išties trūksta, todėl naujoji serija „Aš skaitau!“ buvo kurta galvojant apie tai, ko labiausiai pasigenda mažylius auginantys tėvai. „Dažnai sulaukiame prašymų rekomenduoti tą vienintelę knygą, kuri vaikams padėtų išmokti skaityti ar sustiprinti skaitymo įgūdžius“, – sakė leidyklos atstovas Benas Bėrantas. – „Tačiau raktelis, kuris atrakina vaiko gebėjimą ir norą skaityti, pirmiausia yra pats skaitymo procesas, kuris vaikui turi būti itin malonus ir smagus.“
Mokytis skaityti padeda ir linksmas personažas, tampantis vaiko mokymosi draugu ir pagalbininku, o katinėlis Juodis jau seniai sutinkamas vaikiškių knygų lentynose, todėl gali tapti puikiu draugu.
Tam, kad tėvams ir mokytojams būtų lengviau susigaudyti, serija „Aš skaitau!“ yra suskirstyta į tris lygius. Pradinis lygis skirtas pirmai pažinčiai su tekstu, antrasis – jau prakutusiam skaitytojui, kuris sugeba savarankiškai sudėlioti žodžius, bet kartais prašo suaugusiųjų pagalbos. Trečiojo lygio knygelės tinka pažengusiems skaitytojams ir yra parašytos kiek didesniu nei įprasta šriftu. Iš kitų panašaus pobūdžio leidinių serijos knygos išsiskiria tuo, kad po puslapius mažuosius skaitytojus lydi mylimi veikėjai, tokie kaip katinėlis Juodis.
Pirmoji šios serijos knyga buvo "Katinėlis Juodis. Smagiausi žaidimai". Rugsėjo mėnesį knygynų lentynas pasiekė antroji serijos „Aš skaitau!“ knyga „Katinėlis Juodis. Saldžių sapnų“. Šios knygelės priklauso pirmajam serijos lygiui ir yra skirta jau prakutusiam skaitytojui. Taip pat visiems tiems, kurie mėgsta knygas su britų rašytojo ir iliustruotojo Robo Scottono pieštu katinėliu.
Mes irgi labai norime padėti vaikučiams skaityti, todėl kartu su leidykla DOVANOJAME ką tik išleistą ir spaustuvės dažais kvepiančią knygą "Katinėlis Juodis. Saldžių sapnų". RAŠYKITE KOMENTARUOSE prisiminimus, kaip pačios išmokote skaityti ir įdomiausio autorei ir jos mažyliui, kuris nori mokytis skaityti, įteiksime knygutę. Ir, tradiciškai, išgausime pažadą, jog ją gavus nepamirš jos aprašyti!
Laimėtoją rinksime pirmadienį!
Ryškiausias mano prisiminimas, kai sėdžiu virtuvėj ant palangės, mama kažką verda, o aš (6 m.) jos klausiu: "Kaip aš eisiu į mokyklą? Aš skaityt nemoku". Man buvo lyg ir liūdna ir nesmagu, kad nueisiu, o ten visi skaitys. Tais metais į mokyklą išėjau, bet jokių prisiminimų apie mokymąsi skaityti neišlikę. Mama sakė, kad išmokau greitai. Ryškesni prisiminimai iš vasarų, kada pas močiutę daug skaitydavau. O dabar skaitau vos radusi laisvą minutę. Mano dukros irgi myli knygas. Mažoji dar neturi kantrybės skaityt, bet vartyt mėgsta, o su didžiąja dar ir tenka pasiderėt, kad skaitytume mažiau, nes į darželį neatsikels 😀 Nors jai tik 3,5 m. bet ji manęs klausinėja kokios raidės žodyje. Daugiau nemokau, bet žinau, kad ji išmoks tikrai prieš mokyklą.
Aš skaityti išmokau 7 metų. Pirmą klasę pradėjau lankyti pažinodama 2raides: A ir B. Pradžia skaitymo buvo tikrai sunki, gal pritingėjau, gal nesisekė taip greit kaip kitiems... Likau net pataisų, o jau antrą klasę baigiau su pagyrimo raštu 😀
Viskam savas laikas! Visiškai nesigailiu, akd iki 7m nepažinojau raidžių ir nemokėjau skaityt, pakankamai laiko turėjau saviems žaidimams. Atėjo laikas išmokau ir pralenkiau klasiokus kurie atėjo mokėdami skaityt.
Pamenu dar darzelyje jau mokejau skaityti. Aukletoja liepe perskaityti sakini,o as jai pasakiau kad nezinau J-sios raideles. Tai ji nusijuoke,juk sako tai jot raidele,o mano vardas prasideda is J raides(Jolita). O skaityti mane ismokino mano mylimoji sesute. Mes su ja nuo mazu dienu zaisdavome mokyklomis ir as buvau mokine,kadngi ji buvo vyresne.
Jei laimesiu sia knygute,pasizadu nuosirdziai aprasiti ispudzius 😀
Sutinku ir su tuo, bet ir dar labai svarbu pastebėti tą momentą kada vaikas parodo susidomėjimą raidelėmis ir skaitymu. Mokėti tuo pasinaudoti žaidimų fone.
Ir skaitymo mokymuisi skirti ilgą laiką, kad galėtų vaikas pamažu išmokti be streso ir ašarų. Patikėkit tikrai yra sunku nemokančiam vaikui mokykloje, tada jau būna daug darbo ir vaikui ir tėvam. Ir reikia per kelis mėnesius persilaužti, niekas neduoda metų ar dviejų... Ir tai ne lenktynės būna o būtinybė...
visiškai sutiku, kad mokymasis skaityti - ne lenktynės. Bus laikas ir vaikutis išmoks. Svarbu tik suteikti pagalbą, jei atsiras skaitymo sunkumų.
O man nepavyko suzinoti kada as pradejau skaityti. Pati sio ivyko niekaip neprisimenu, o tetis papasakojo,kad pradejau normaliai skaityti tik nuejusi i mokykla, nes jis manantis,kad iki mokyklos as buvau ismokusi ne skaityti, o mintinai deklamuoti. Sake,kad man jau 3 metu gerai sekesi "vaidinti" skaitancia. Sake, kad tik pasaliniai mane,kad as skaitau, bet artimieji mane buvo "patikrine", nes sukeitus zodzius as ju "skaitydama" nesukeisdavau, o tiesiog "atpildavau" pirmini varijanta.
Siandien as mamytems patarciau "nelenktyniauti" kurios vaikas pirmas prades skaityti, skaiciuoti, rasyti. Manyciau,kad tai labai individualu ir reikia vaikui leisti tik tiek, kiek jam paciam reikia, o ne kiek mums reikia ar mes norime matyti,kad galetume pries draugus pasirodyti. Vaikas ne daiktas,kad juo galetume puikuotis. Vaika reikia lavinti zaidimu forma, kad pats vaikas noriai siektu ko nors ismokti, pazinti. Geriau tegu iki mokyklos vaikas nemoka visai rasyti, nei netinkamai moka. Geriau vaikas apskritai nemoka abeceles, nei moka tarti netaisyklingai. Net gaila pasidaro,kai pamatau,kad mazuliuka moko abeceles taip: er, ka, em...iskart jau matau kaip bus vaikui sunku skaityti ir rasyti.... Ai, nenoriu labai issiplesti, bet trumpai pasakysiu,kad is visu komentatoriu as ismokau skaityti VELIAUSIAI, bet ar tai blogai? Kas mane artimiau pazysta, pripazins,kad nera blogai ir jei anksciau buciau ismokusi, dristu abejoti, ar tikrai buciau radusi daugiau "vietos sioje zemeje po saule"...
Visos rašote, kad anksti išmokote skaityti. O aš priešingai - raideles pažinau ir skaityti išmokau tik septynerių (pradėjusi lankyti pirmąją klasę). Mat vyresnio brolio ar sesers neturėjau. Ir tą mokymąsi lig šiolei prisimenu su kaip ne itin džiugų procesą. Bene labiausiai įstrigęs atsiminimas - sėdžiu fotelyje greta mamos ir dešimtąjį kartą skaitau eilėraštį apie besišypsančią saulutę, tik man, deja, nelinksma: byra ašaros, esu barama, kad ne skaitau, o iš atminties sakau eilėraštį (ir, žinoma, vis suklystu besakydama). Dabar esu dėkinga mamai už anąkart parodytą kantrybę tais ilgais vakarais ir pabarimus, nes tik jos pagalbos dėka persilaužiau ir po kurio laiko skaitymas tapo ir iki šiolei tebėra pats mėgstamiausias mano užsiėmimas 😀
O aš parašysiu ne savo savo istoriją, nes mokiausi skaistyti tikrai nelengvai, per ašaras, o dukterėčios. Jai buvo gal kokie 5 metukai, įmokyklą dar tikrai nejo, kai pradėjo domėtis raidėmis. Skaityti mokėsi viena - užsidariusi tolete. Atrodo kaip ir viskas gerai, tik kad pusdienį i toletą neįleisdavo. Ir taip apie metus laiko. Ir neatsirakinsi, nes užraktas iš vidinės pusės, o durų gi nelauši. Nei piktuoju nei gražiuoju nesusitardavome. Aišku pirmoje klasėje jau skaitė Čipolino nuotykius. Dabar jau suaugus mergina - studentė, bet vis prisimename jos mokymasi skaityti. Pati auginu 5 metukų dukrytę ir džiaugiuosi, kad jau domisi raidelėmis ir bando jas sudėti.
O...skaičiau dar neturėdama penkerių, tiesiog taip buvo, kad buvau labai savarankiška ir viską darydavau pati tol, kol gaudavosi 😀 Turiu vyresnę sesę, kurią stebėdavau per petį ir kartu mokydavausi visko ko ir ji mokėsi. O dabar, kai turiu ketverių dukrą, jos irgi specialiai nemokinu, neklausinėju akivaizdžiai, o tiesiog šiaip išvardinu jai užkliuvusio žodžio raides, kartoju žodžius iš tų raidžių.... kaip ir nemokau raidžių, bet bandau mokyti 😀 Šiaip dukra labai mėgsta knygas, nebūna nei dienos, kad neskaitome.
Skaityti išmokau budama beveik 6 metu. Turiu 2 metais vyresni brolį, ir kai jis pradėjo eiti į mokyklą, dingo pagrindinis žaidimų draugas. Grįžęs jis ruošdavo pamokas, o mes su kitu broliuku (jaunesniu) akylai jį stebėdavom, visko klausinėdavom ir žinoma taip jam labai trukdydavom. Tad jis sumanė žaidimą - mokyklą. Brolis sąsiuviniuose prirašydavo mums įvairių užduočių: rašyti brūkšniukus, taškiukus ir pan. Taip mes išmokom rašyti skaičius ir įvairius ženklus, netgi matematikos pradmenis gavom 😀 o va su skaitymu, pačiam broliui sekėsi sunkiau, tėvai jį mokino abėcėlę, o aš pamenu kaip stovėjau tarpdurį ir jau pažinojau visas raides, matyt buvau imlesnė negu brolis😀 Skaityti taip pat išmokau jį stebėdama😀 O va mano jaunesnis brolis, ismoko skaityti tuo pačiu metu kaip aš, tik jam buvo vos 4 metai 😀
Skaityti išmokau būdama 5 metų. Labiausiai man įstrigę tas momentas, kad mama skuta bulves, o aš šalia sėdžiu su knyga. Matyt mama daug bulvių skusdavo 😀 todėl aš anksti išmokau skaityti. O įdomiausia tai, kad kai raides visas pažinojau skaityti mokiausi iš Kosto Kubilinsko knygelės "Ledinukas". Šitą visą ilgą eilėraštį - pasaką mokėjau mintinai. Ir pagal jį mokiausi skaityti. Iš pradžių bandydavau atsekti kur koks žodis, paskui tą žodį "tipo" skaitydavau. Aišku padėdavo man daug, bet paskui kai persilaužiau, pasak mamos ,neidavo suprast kada aš skaitau, kada iš atminties sakau. Tokie išlikę mano prisiminimai iš to nuostabaus vaikystės laikotarpio.😀
nuo pat vaikystės, kiek save galiu prisiminti, labai mėgau knygas... iki trejų metukų mane augino močiutė... yra išlikęs vienas vaikystės epizodas, kai buvau beveik trejų...su močiute išėjome į lauką pasivaikščioti,mane apstoja būrys vaikų - mergaičių ir berniukų, o aš tame ratuke deklamuoju eilėraštį...tokia tyla, visi manęs klausosi, o aš labai labai laiminga...
kadangi knygelės lydėjo nuo ankstyvos vaikystės, tad ir skaityti išmokau pati... pamenu, sėdžiu prie senos komodos, kurioje būdavo sudėtos visos mano spalvotos knygelės, vartau knygelę apie indėniuką ir negaliu patikėti, kad aš moku skaityti... tik pamenu, kad bėgau pasigirti mamai, kad aš jau skaitau!!! buvau penkerių 😉
pacio proceso nepamenu, na kaip tai viskas vyko tiksliai. Bet visada zinojau, kad mane skaityti ismoke sesuo, 3, 5 metu vyresne, visada besalygiskai mane globojusi ir remusi 😀 tik pamenu, kad zaisdavome "mokykla" 😀 turbut sesuo puikiai atliko mokytojos darba, nes i pirma klase ejau jau mokedama puikiai skaityti 😀