Artėjant didžiosioms metų šventėms norisi kalbėti apie tai, kas gera, gražu, teisinga, apie stebuklus, apie iš smulkmenų išaugusius didelius darbus. Kai lauke šąla, tamsu, kai visi užsisukę tarp vakarėlių ir dovanų paieškų, sunkiai pasiekiamas malonumas atrodo tiesiog ramiai susirangyti ant sofos, kojas susisukus į šiltą pledą, šalia susitupdyti vaikus ir skaityti jiems įvairias istorijas.
Galima prie šio paveikslo pridėti puodelį kvepiančios arbatos ar kakavos. O gal židinyje spragsinčias malkas, mandarinų, gvazdikėlių ir cinamono kvapą, jaukiai už lango besileidžiančias snaiges ar šalčio voratinklį ant stiklo.
Kokia knyga tiktų tokiam jaukiam pasisėdėjimui su vaikais? Neprašausite pro šalį nuo lentynos paėmę brolių Grimų pasakas, „Mikės Pūkuotuko istorijas“, „Ežiuką rūke“ ar dar kurią gerai žinomą knygą. Arba galite pasirinkti naujieną.
Kaip gimė Meškių istorijos?
Mums į rankas pakliuvo Evelinos Daciūtės ir Rasos Kaper knyga „Meškių istorijos. Lubinų labirintas“. Jai iliustracijas piešusi Rasa Kaper prisipažįsta, kad prieš metus dar nedrąsiai svajojo apie tai, kad vieną dieną rankose laikys knygą su savo pieštais meškiukais. Ji daug metų juos siuvo, mokė tai daryti kitus, o prieš keletą metų persikėlusi į vyro gimtąją Olandiją pradėjo dar ir piešti.
Anot Kinijoje gyvenančios tekstų autorės Evelinos Daciūtė, jos ir Rasos duetas suskambėjo šį pavasarį, kai ji socialiniame tinkle ilgai stebėjusi Rasos ten publikuojamus piešinius, neištvėrė ir pasiūlė sukurti vienam jos meškių istoriją. O paskui ratas įsisuko – istorija po istorijos ir tai pradėjo panašėti į knygą.
Vasarą Lietuvoje susitikusios kūrėjos susirado leidyklą ir jų išplaukusi svajonė įgavo kontūrus. „Mums pačioms labai patiko tai, ką darėme, gal todėl viskas vyko lengvai, tarsi sviestu patepta, lydima teigiamų emocijų“, - darželyje, į kurį vedė savo vaikus, prieš beveik dešimt metų susipažinusios Evelina ir Rasa.
„Mamyčių klubo“ kalbinamos knygos „Meškių istorijos. Lubinų labirintas“ autorės teigė, kad joms norėtųsi papasakoti vaikams apie svarbius dalykus, bet įkyriai nemoralizuojant. Istorijų veikėjai meškiai patenka į tokias situacijas, kuriose gali atsidurti ir mažieji skaitytojai bei klausytojai. Jie išgyvena baimę, sužino, kaip ją įveikti, klysta, taiso savo klaidas, mokosi dalintis, draugauti.
„Man norisi, kad vaikai, kurie jų klausysis ar skaitys, atpažintų save, suprastų, kad jie tokie ne vieni, pamatytų, kaip galbūt patys galėtų elgtis panašiose situacijose“, - apie tai, kokių tikslų rašydama siekia, pasakojo E. Daciūtė, pati auginanti tris vaikus. Savi vaikai ir buvo pirmieji istorijų žiūrovai bei klausytojai. Dviejų sūnų mama R. Kaper pasakojo, kad jaunesniojo dėka (jam ieškojo dailės mokytojos) ir pati piešti pradėjo. „Dabar sūnus man duoda patarimų meškių paišymo klausimais,“ – dalinosi ji.
Knygoje atiduota ir savotiška duoklė šalims, kuriose gyvena naujosios knygos autorės: viena istorijų yra olandų pasakos, kita – kinų pasakojimo motyvais. Viso knygoje yra šešios istorijos, kurios skirtos 4-9 metų vaikams. Knygą išleido leidykla „Tikra knyga“.
DĖMESIO - KONKURSAS!
Sekam pasakas prieš miegą, anksčiau tik Mildutei, o dabar ūgtelėjo ir Saulutė, kuri apsirengus pižamytę ir išsivaliusi dantukus, bėgdama į lovą šaukia😛ASAKA 😀
Mildutei skaito tėtis, o Saulutei aš, bet jos amžius dar toks, kad perskaičius knygelę labai sunku ją padėti į šalį ir užgesinti švieselę, todėl atsigulus į lovą, išjungiame švieselę ir sekam pasaką.
Vakar sekėm apie miško žvėrelius.
Kartą miške gyveno žvėreliai. Lapė vilkas, kiškis ir genys, dar meška lepečka ir daug kitų. Buvo šalta žiema, pūtė šaltas vėjas ir lapė su vilku labai užsimanė valgyti. Ėjo miško takeliu ir sugalvojo suvalgyti kiškelį. Mewdyje tupėjo geniukas- Raundonkepuriukas ir išgirdęs nedorėlių sumanymą, nuskrido ir pasakė meškai. Meška labai labai supyko ir perspėjo kiškelį pasisaugoti lapės ir vilko. O miške sutikęs vilką ir lapę paklausė kur šie keliauja.
Vilkas su lapute pasakė, kad šiaip slampinėja. Tačiau meška, jau žinojo apie vilko ir lapės klastą. Ir pasakė, kad jai bus geri ir mylės visus miško gyventojus, meška surengs jiems puotą.
Vilkas su lape pažadėjo neskariausti vargšo kiškelio.
Meška Lepeška surengė puotą ir visi miško žvėreliai smagiai šoko aplink eglutę augančią miško vidury.
Mylėkime vieni kitus ir visiems mums gera bus.
O as savo mazajai skaitau is savo vaikystes issaugotos knygos, daug graziu, senu ir zinomu pasakeliu. Labai malonu, kad si knygute man kazkada patiko, o dabar ir musu mazoji idemiai klauso is jos pasakeles.
Kai buvau maža, mano močiutė sekė man daugybę pasakų. Jos visos buvo išskirtinės ir atrodydavo vis kitokios (nors sekdavo po keletą kartų). Mano vaizduotė tiesiog piešdavo vaizdus iš tų pasakų, "aš buvau jose"...
Dabar aš suprantu kodėl. Mano močiutė jas sekdavo labai išraiškingai, keisdama balso tonaciją, panaudodama rankų gestikuliaciją, kas padėdavo dar labiau įsijausti.
Man pačiai, nors ir atrodo žinau kaip, yra sunku sekti tokias pasakas neskaitant. Tikriausiai tai dėl patirties stokos... Tačiau labai stengiuosi skaityti įvairias pasakas vaikui. Taip prisimindama keletą epizodų iš skaitytų ar man sektų pasakų, sukuriu ir savo.
Dabar mano berniukas darosi vis labiau išdykęs, mėgsta pasimušti, o dėl to dažnai nukenčia mūsų šuniukas ☹ tai aš jam bandau tokią trumpą istoriją papasakoti:
Gyveno kartą linksmas berniukas, kuris vis darė „bum bum bum“ savo draugui, kol vieną kartą tą draugą labai užgavo. Draugui labai skaudėjo ir jis su tuo berniuku daugiau nebedraugavo. Linksmas berniukas pradėjo liūdėti vienas, nes nebeturėjo su kuo žaisti. Tada berniukas nuėjo pas savo draugą ir jo atsiprašė. Daugiau jis draugui niekada nedarys „bum bum“, todėl jie vėl gali žaisti kartu.
Mano pasakojimas nebūna „žodis žodin“ kaip parašyta. Kaip tuo momentu sugalvoju, taip ir pasakoju, bet visada sakau su intonacijomis, ir gestikuliacija. Parodau kaip daroma „bum bum“, padarau liūdną veido išraišką ar net imituoju, kad verkiu. Tokią istoriją jis stebi labai įdėmiai 😉
Oi, musu gyvenimas jau ISTORIJA 😀 😀 😀
Ko tik mes nesukuriame (turiu galvoja, kad jau si vadmeni "ateme" is manes mano pacios panele)
Dar vis papraso kartais sia pasakaite pasekti mano kurta
Kartą vienas žmogus po įtemptos darbo dienos, kaip ir visada, atsigulė miegoti. Ilgai vartėsi lovoje nuo šono ant šono – ieškojo tokios kūno padėties, kurioje jis sapnuodavo sapnus.
Susapnavo žmogus, kad eina kažkokiu keliu ir staiga tas kelias atveda prie ežero. Vanduo ežere skaidrus, matosi gražus, žaismingas dugnas. Nuo vandens paviršiaus kyla garai. Staiga ežeras paprašė žmogaus įdėmiau į jį įsižiūrėti. „Matai save?“ – paklausė ežeras. Žmogus atsakė, kad nieko nemato, tik gražų dugną. Bet po akimirkos jis staiga pamatė nuostabios pilies kontūrus. Ežeras paaiškino, kad ši pilis pilna įvairių spalvų. „Prabusti tu galėsi tik įėjęs į šitą pilį. O įeiti į ją galėsi tik tada, kai pilis taps spalvota“, – paslaptingai paaiškino ežeras.
Žmogus buvo labai nustebęs - jis niekada nebuvo susidūręs su tokiomis pilimis ir spalvinti jų nemokėjo, ir net neįsivaizdavo, kaip iš viso tai įmanoma. Ežeras mielai atsakė, kad viskam yra savas laikas. „Ilgai tavęs nekankinsiu, duosiu tau ritinį, jame tu perskaitysi sąlygas, kurias įvykdžius, pilis taps spalvota, ir tu tada galėsi į ją įeiti ir prabusti“, – pasakė ežeras ir išmetė ant kranto prie keliautojo kojų ritinį.
Žmogus pakelia tą ritinį ir skaito.... Pirmoje eilutėje jis priverstas prisiminti savo šaknis, savo praeitį, prisimena kiek yra gerų darbų padaręs, o kiek blogų. Iš kažkur išdygsta svarstyklės ir ant jų kaip kokie paukščiai nutūpia gerų ir blogų darbų maišai. Laimė, kad gerųjų darbų maišas nusveria blogų darbų maišą.
Kai tik taip nutinka, iš kažkur atsiranda stebuklingas raudonas teptukas. Stebuklingas balsas pasiūlo šį teptuką pasiimti su savimi. Žmogus įsideda ir keliauja pakrante toliau. Bekeliaujant po kojomis išdygsta Nykštukas, jis paprašo ko nors užkrimsti, gaila, žmogus nieko neturi, tik pusę sausainio, bet ir pats labai staiga pasijuto alkanu. Ką jam dabar daryti?
Jis pats labai alkanas, o ir Nykštukas mažas, suvargęs, nuo alkanumo sukūdęs. Pagalvoja, pagalvoja ir atiduota tą pusę sausainio, nes vis vien nepasisotins. Staiga, žmogui atsirado sotumo jausmas, o ir Nykštukas vos tik atsikandęs to sausainiuko atsigavo, pralinksmėjo ir apdovanojo jį geltonuoju teptuku tardamas: „Tu dabar niekada nestokosi maisto, nes moki užjausti alkaną, pavargusį“.
Žmogus patraukė toliau. Eina, eina ir sutinka kiškutį. Kiškelis paprašo žmogaus pagalbos, ištraukti iš šulinio jo įkritusį vaikutį. Žmogus daug nemąstęs nusirengia striukę ir įlipa į šulinį. Žinoma, sušlampa. Jam net šalta pasidaro, bet vis vien ne pats apsigaubia striuke, bet mažą, sušąlusį, sušlapusį kiškutį. Vos tik taip pasielgia, pasidaro lauke šilta, saulutė pradeda šviesti, o kiškis žmogų apdovanoja žaliuoju teptuku. Ir pasako, kad žmogus dabar niekada nejaus šalčio, jis nuolat turės, už ką įsigyti šiltų drabužių.
Žmogus padėkoja ir patraukia toliau. Staiga pamato, kad atsidūrė prie tos stebuklingosios pilies durų. Durys uždarytos. Galvoja, kaip jas reikėtų atidaryti? Prisimena, kad jos pačios atsidaro, tik prieš tai reikia pilį nuspalvinti. Aha, turi jis tris teptukus. Tai gal ir gali pradėti? Tik išsitraukia tuos stebuklinguosius teptukus, pilis staiga nusispalvina įvairiausiomis spalvomis, spalvytėmis. Sužiba auksu, sidabru.
Atsidaro ir durys.... Vos tik atsidaro durys, žmogus pabunda. Ir mato, kad kokie jo nuostabūs namai: yra valgio šaldytuve, drabužių spintoje, vaikučiai krykštauja, žmona linki labo ryto ir geros dienos, šuniukas laižo rankas, katinukas murkia ....
Ar gali būti žmogus laimingesnis? Juk šios pasakos-istorijos dėka jis atrado džiaugsmą, laimę, grožį.
Mano mažylei beveik metukai, o pasakas seku nuo pirmų dienų, kaip ir lopšines dainuojam. Nusipirkom didžiulę pasakų knygą, kurią pradėjus skaityti pasidarė baisu, tad teko ją padėti į šalį... ir prasidėjo mamos fantazija. Seku jai apie princesę, fėją ar kitą magišką personažą. Pasakoje perpasakoju mūsų su vyru gyevnimo istoriją iki jos atsiradimo ir kūriu , kaip toliau ta mažoji fėja augo, kiek gėrio aplink pasaulį dalino, kaip ją visi mylėjo, o ji buvo rūpestinga, stipri, drąsi,dosni, protinga, graži ir t.t. stengiuosi papasakoti ne moralą, o įdiegti į pasamonę ( jei tai įmanoma) , savybes, kurias turėtų turėti geras,sėkmingas, laimingas žmogus 😀
O kaip gaila kad vel neturim galimybes laimeti knygele. Esu visiska befantaze tad seku tik tokias pasakas vaikam kur jai visi mintinai zino, apie pelytes kurios ateina nakty ir pavagia visus zaisliukus kurie buna nesutvarkyti ir palikti ant zemes ir tuos zaisliukus nesa kitiem vaikuciam kurie myli zaisliukus ir juos tvarkosi... cia mano fantazija ir baigiasi 👎 o taip noretusi kokios naujesnes pasakos
Mūsų mažiukas dar mažas, bet dažniausiai pasakoju kasdienes situacijas paversdama į pasakas: kaip zuikiai indus plauna, kaip varlytės gražiai žaidžia su žaislais ir jų nemėto, kaip meškiukai šiltai apkabina naktį ir t.t. Tiesiog pačiai patinka skatinti vaizduotę ir šiek tiek atitolti nuo suaugusiųjų reikalų. Būna sukurta istorija įsipina į melodiją ir dar kelias dienas tampa dažnai niūniuojama daina 😀
Et, dabar mano sūnui reikia mamos-enciklopedijos, o ne mamos-pasakos! Tad pasakoti tenka apie tai, kodėl žemė sukasi, iš kur atsiranda ugnikalniai ir kokioje šalyje jų lygiai trys. Bet buvo metas, kai kiekvieną vakarą tekdavo sekti pasaką apie mamą, tėtį ir sūnelį, kurie atsidurdavo visokiose keistose vietose. Ypač dažnai vaikas reikalaudavo pasakoti apie tai, kaip visa šeima gesino gaisrą sąvartyne. Ir kai tik norėdavau baigti istoriją, jis sakydavo: "O dabar užsidegė šiukšlių krūva kitoje pusėje!" Tos nesibaigiančios krūvos man jau sapnuodavosi... O moralas? Na, šeima gaisrą visgi užgesindavo 😀
Savo 3 vaikams visada pasakoju istorijas iš savo vaikystė.Tik tas istorijas paverčiu tarsi pasakomis,pridedama gražią pamokančią pabaigą ir panašiai.Jie mielai jų klausosi 😀
Sveiki, dar laukiame mažylio ir tikiuosi kursime įvarias istorijas, kurios būtų linksmos, pamokančios ir įdomios 😀) O knygelė būtų puikus įkvėpimas 😀)