Ar vaikutis mažas, ar didelis - pasaka prieš miega reikalinga kiekvienam. Žinoma, tik išmokus skaityti ją smagu perskaityti pačiam, bet mamos ar tėčio balsas vis tiek yra pati tobuliausia migdymo priemonė.
Šiandien pristatome leidyklos "Nieko rimto" išleistą Hanso Christiano Anderseno pasakų rinkinį "Pasakos".
Šio nuostabaus autoriaus pasakos vaikams – tarsi pirmieji mokytojai, imą už rankos ir vedą į pasaulį, pilną įvairiausių stebuklų ir keisčiausių herojų. Čia jūsų laukia mažulytė mergaitė, užaugusi gėlės žiede, undinėlė, trokštanti sielos, vienuolika užkeiktų brolių, paverstų gulbėmis, ir kiti stebuklai. Šioje pasakų rinktinėje sutiksite nepaprastus veikėjus, kartu su jais įveiksite didžiausias kliūtis ir išmoksite visada likti savimi.
Mažiesiems ši knyga bus puiki proga susipažinti su klasika tapusiomis pamokančiomis istorijomis, o tėveliams rinkinys su subtiliomis ir romantiškomis Kaarinos Kailos iliustracijomis neabejotinai primins jų pačių vaikystę!
Rinkinyje rasite šias pasakas:
- Coliukė.
- Undinėlė.
- Bjaurusis ančiukas.
- Laukinės gulbės.
- Lakštingala.
KONKURSAS!
Isimintiniausia pasaka buvo auksinė žuvelė, galbūt šia pasaka vadovaujuosi ir iki šiandien-nebūk besotis,nes gali netekti visko. Pamokanti pasaka, kurią dabar seku ir savo vaikui 😀 dar viena eiliuota pasaka labai patiko,tai šimtas zuikių susirinko,mokėjau mintinai,ir dabar dar kelias eilutes atsimenu 😃
Šiandien ilgai mąsčiau, kuri pasaka/knygelė vaikystėje man patiko. Norėjau bandyti teigti, kad: Raudonkepuraitė, Grybų karas, Dirbk ir baik ...., bet staiga man paskambino mano vaikystės draugė (ai, kokia aš laiminga 😀 ) ir aš jos užklausiau to paties ir ji net be jokios pauzelės išpyškino,kad "Aštuonetas iš Trepsės namų", dar man priminė,kad viena iš mano lėlyčių (mažai aš su lėlytėmis žaidžiau, daugiau su mašinytėmis, lėktuvėliais) buvo Rūtelės vardu ( o Dieve, kiek ta mano draugytė daug atsimena, ačiū jai, kad ji man priminė) ir tos knygelės pavyzdžiu mano tėveliai mene mokė tvarkos (negaliu pasigirti,kad buvau tvarkinga) ir vis primindavo,kad bus kaip ir Rūtelės mašinytei, taip ir mano mašinytės išvažiuos palikusios mane. ...Aš taaaaaaip buvau įsijautusi į Rūtėlės vaidmenį,kad net šiandien prisiminus, šiurpuliukui prabėga per nugarą, kad iš manęs gali išvažiuoti mano mylimiausia, brangiausia, nuostabiausia mašinytė.... ir spėkite, kas tą mašinytę man pagamino? Ogi, senelis. Dar paklausite iš ko? Ogi labai, labai paprastų priemonių: iš jau nevartotino mano vežimėlio, vietoje susidėvėjusiu šonelių apkaišyta medžio tošele, vairas- iš pečiaus rinkelių, pėdalai iš - musių muštuko..oi, kokie mane sentimentai dabar "pagavo" ir pamaniau,kad mes tarybinių laikų vaikučiai labai,labai mokėjome džiaugtis, įsivaizduoti, fantazuoti. Mūsų seneliai, tėvai buvo be galo kūrybiški, originalūs iš nieko, sugebantys TIEEEEK daug duoti, tuo pačiu mokyti/ išmokyti būti ne daiktų vergu, o fantazijų puoselėtoju...kad aš nors truputėlį galėčiau/mokėčiau savo vaikučiui suteikti
Mano vaikystė buvo vėjavaikiška ir pasimetusi. Kas kart vis atrasdavau naujas, stebuklingesnes šalis keliaudama su undinėle į jūros gelmes ir apsitėkšdama purslais, sutikdama gražųjį tamsiaplaukį princą, šildydavau rankas prieš židinį su mergaite su degtukais ir kartu su ja kentėjau šaltį. Žiemą, tyliai sėdėdma savo stebuklų kambaryje susitikdvau su sniego karaliene, kuri visuomet mane baugino, bet kartu mažąja Gerda ir Kajumi išgyvenau jų klajones, o svarbiausia šalis, kurioje visuomet pabuvodvau su savo mamos pagalba buvo bjaurusis ančiukas. Visuomet jaučiau jo skausmą, piktas pašaipas ir norą karštai mylėti pasaulį ir juo tikėti, atsiverti kitai gyvenimo pusei....tą, beje, dabar jau seniai būdama ne vaikas, ir padariau. Maniau, kad tik aš nesuprantu pasaulio....maniau, kad gal visi kiti kalti, bet paskui supratau-visas pasaulis yra nuostabus ir mylintis, tik kartais žmonės, kaip ir bjauriojo ančiuko skraidėjai, bijo ir nežino kaip parodyti savo jausmus. Kodėl šios pasakų šalys buvo svarbiausios? Todėl, kad būtent per jas pamilau vaikus dar pati jų neturėdama.
Iki šiol labiausiai įsimintinos pasakos man liko dvi: Meškiukas Rudnosiukas ir Pinokis. Kodėl? Todėl, kad šias pasakas man skaitė mama! Gaila, kad mano vaikystėje nebuvo tradicijos vaikams sekti pasakas prieš miegą, bet galbūt todėl iki šiol prisimenu tuos ypatingus vakarus, kai iš mamos lūpų sklido nuostabiausios istorijos apie medinį berniuką ir Rudnosiuko šeimyną, o mamos rankos sklaidė lapus su nuostabiausiais paveikslėliais. Tie vakarai buvo nepakartojami, patys gražiausi, patys maloniausi. O kiek dar klausimų kildavo pasibaigus pasakai: nejaugi viskas? Juk kažkas vyko ir vėliau, negalėjo gi visi tik gyventi?! Pasakų tęsiniai skambėdavo mamos lūpose ir mano sapnuose 😀
Savo mažiukui noriu skaityti kuo dažniau ir kuo daugiau pasakų ir taip sukurti daugybę gražių vaikystės prisiminimų.
Isimintiniausios turbut Coliuke ir Bjaurusis anciukas. Nekarta skaitytos ir nekarta ziuretos per televizoriu. Va kaip tik vakar maniske ziurejo Bjauruji anciuka, labai patiko ,nes atlekus pasakojo kad anciukas virto grazia gulbe,didele. Sios pasakos labai grazios ,neimanoma ju pamirsti😀 net tevai jas pamena....turbut ir seneliai. Turbut grazesniu ir nerasi uz sitas..jos nuostabios ir nepakartojamos,net ir suaugusiems vis dar 😀