Kodėl kyla konfliktai su vaikais šeimoje? Kaip valdyti savo emocijas jų metu?
Kaip teigia psichologė Anna Vinkovskienė, konfliktai – normali, neatsiejama mūsų kasdienybės dalis. Konfliktas atsiranda tuomet, kai dviejų žmonių poreikiai, nuostatos, vertybės nesutampa.
Konflikto metu bandydami apginti savo „tiesą“, mes įsiaudriname, paskęstame emocijose ir tuomet vienas kito negirdime.
Kyla klausimas, kaip konstruktyviai spręsti konfliktus, kad po to netektų gailėtis dėl pasakytų žodžių, priimtų sprendimų ir pablogėjusių santykių. Atsakymas į šį klausimą prasideda nuo savo emocijų suvokimo ir jų valdymo konflikto metu.
Vaikai mūsų nepykdo specialiai
Susimąstykite ar mus vaikai erzina, pykdina specialiai? O ar mes patys specialiai bandome kažką supykdyti, suerzinti, išprovokuoti? Turbūt sakysite, kad nieko nedarome tyčia, juk nenoromis taip išeina.
Nė viena mama ar tėtis nebando specialiai sunervinti savo vaikų. Vaikai taip pat nebando specialiai savo tėvų „išvesti iš kantrybės“. Aplinkybės, emocijos tai padaro už mus. Jei viską darytume pagal logiką, būtų viskas paprasčiau. Bet koją pakiša emocijos – jos kartais veržiasi per kraštus ir galiausiai išsilieja…ant vaikų, ant sutuoktinių.
Dėl ko kyla konfliktai su vaikais?
Psichologė prašo tiesiog bent abstrakčiai įvardinti priežastis, dėl ko dažniausiai šeimose kyla konfliktai, ir štai ką dažniausiai turime:
-dėl skirtingų norų, interesų
-dėl tvarkos (pareigų atlikimo)
-dėl mokymosi
-dėl rytinio kėlimosi, prausimosi
-tėvams atrodo, kad vaikai jų tiesiog neklauso
-kai vaikai tarpusavyje pešasi
-tėvams trūksta kantrybė, neturi laiko, pavargę ir pan.
Kokia pastebima tendencija? Ogi mes visuomet linkę kaltinti antrą pusę konflikto metu. Tačiau pirmiausia atsigręžkime į save, į savo vidų. Suvokdami šitą faktą mes galime pradėti kontroliuoti save konflikto metu.
Juk vaikai yra maži – nesvarbu, ar jam 2 metai, ar 16-ika. Vaikai yra mūsų auklėjimo pasekmė. Jie yra mūsų vaisius su savo charakteriu. Jei mes kaltinsime juos konflikto metu (pvz. kodėl tu mane visuomet erzini, nesitvarkai kambarių, kiek aš tau dar turėsiu kartoti, kad eik ruošti pamokas ir pan.), jie ilgainiui nutols nuo mūsų, užsisklęs ir mes prarasime juos.
Peržiūrėkite savo prioritetus
Viena iš konfliktų su vaikais atsiradimo priežasčių - skirtingi tėvų ir vaikų norai/interesai. Šiuo atveju kalbame apie skirtingas vertybes bei skirtingus prioritetus.
Kol vaikai gyvena su tėvais, tai amžina problema ir dažna konfliktų priežastis. Kur eini, kada grįši, kodėl ten, kodėl su juo? – turbūt pačios pamenate tokius savo tėvų klausimus.
Ar iš tiesų mūsų ir mūsų vaikų prioritetai skirtingi? Ar išties išauga tokia siena, kad peštumėmės? Žinoma, kiekvienoje šeimoje interesai skirtingi, nes visi esame individualybės. Tačiau nereikia iškart konfliktuoti dėl to, būtina kalbėtis su vaiku nuolatos, o ne aiškintis, kad kiekvieno norai skirtingi. Paklauskite paauglio vaiko, pavyzdžiui – kokia dienotvarkė tau labiau tinka. Ką tu galvoji apie tai ir tai?
Labai svarbu peržiūrėti savo prioritetus. Ar vaikui mano primetami prioritetai tinka? Dažniausiai problema būna, kai tėvai atveda pas psichologą vaiką ir prašo jį pakeisti: padarykite, kad jis klausytų, kad gerai mokytųsi ir pan. Žodžiu, turi „sulipdyti“ žmogų, koks tėvams būtų patogus. Tuomet problemų turi ne vaikas, o patys tėvai.
Žinoma, būna problematiškų vaikų, bet jie tampa problematiški dėl netinkamo tėvų auklėjimo.
"Nelaužykite" vaiko asmenybės
Todėl atminkite, kad kiekvienas vaikas yra individualybė. Tėvai daro dažną klaidą – bando vaiko charakterio proveržius nukirsti per šaukimą, draudimus ir "kapoti" vaiko charakterį (eik, daryk, sakiau, kad negalima, netrukdyk manęs, dabar neturiu laiko ir pan.) – iš tokio vaiko užaugs žmogus, kuris nemoka už save pastovėti, neturi savo nuomonės, kuris savęs negerbia, kuris linkęs su visais sutikti.
Jei vaikas rodo "ožiukus", vadinasi, rodo savo charakterį - tai stiprios asmenybės užuomazgos, bet paleisti vėjais, kad darytų ką nori, irgi nereikia. Nes vaikai nesupranta rėmų, kad jo elgesys turi pasekmes.
Su dešimties metų vaiku jau galima rimtai kalbėtis. Aiškinkite, kodėl jums atrodo, kad pirmiausia reikia paruošti pamokas, o vėliau – kompiuteriai ir kiti malonumai. Paklauskite būtinai ir vaiko nuomonės: kodėl tau atrodo, kad pirmiau reikia pažaisti, o po to pamokos.
Dažnas vaiko atsakymas: todėl, kad aš taip noriu. Tačiau nešaukite ant jo ir neverskite prievarta sakydamas „eik, pasakiau ir viskas“. Nes už kiekvieno noro slypi priežastis.
„Kodėl aš turiu daryti? – paklaus vaikas. Jūs atsakysite: todėl. Tuomet vaikas išmoks tokį jūsų toną ir vėliau jums atkirs, kai ką nors liepsite: “Nenoriu ir viskas“, nieko neaiškindamas. Jeigu mes kalbėsime su vaiku visur ir visada, ramiai argumentuodami, išsakydami savo nuomonę, vyresni vaikai taip pat pripras argumentuoti savo nuomonę, pasakyti savo požiūrį, o ne užsisklęsti savyje.
Žinoma, tai reikalauja kantrybės ir laiko, ko mažiausiai turime. Lengviau liepti ir bėgti savo reikalus tvarkyti, o ne su vaiku aiškintis ir kabėtis. Tačiau būkite lankstesni su savo prioritetais.
