Kadangi mūsų mažylis, išmokęs kalbėti, pradės teirautis apie danguje matomus kūnus, nieko nelaukę išvykome ieškoti rimtesnių atsakymų į Observatoriją.
{pic:muziejus}
Rugpjūtis – bene tinkamiausias laikas į dangų pažvelgti pro teleskopą.
70 kilometrų nuo Vilniaus arba 14 kilometrų nuo Molėtų, Kulionyse prie Želvų ežero, ant Kaldinių kalvos (193 metrai) matyti observatorijos bokštai. Tai – Lietuvos astronomijos centras, veikiantis nuo 1969 metų.
Observatorijos kieme įrengtas saulės laikrodis. Ten dar pamatėme šventųjų mitologinių akmenų rinkinį, patekome į etnokosmologijos muziejų.
{pic:observatorija}
Ne mažiau buvome nustebinti pastatų formų, kurios priminė kosminių erdvėlaivių centrą, o iš apžvalgos aikštelės (40 metrų aukščio) pasigrožėjome ežeringomis apylinkėmis.
Vakarop, jau sutemus, užkilome prie galingo teleskopo, kurio dėka pavyko pamatyti sluoksniuotą ir dujinį Jupiterį su keturiais palydovais. Taip pat regėjome duobėtą kaip sūris Mėnulį, žvaigždžių šeimą, jauną ir seną žvaigždę, net mirusią žvaigždę.
{pic:sumama}
Suradę daug atsakymų apie stebuklingą ir paslaptingą dangaus pasaulį bei atsigaivinę tyru oru, laimingi grįžome į namus. Dabar planuosime naują kelionę su mažuoju smalsučiu.
{pic:antzoles}
Mama Violeta
sun
Gintarep
rainiukas