Norėčiau su mamytėmis pasidalinti savo patirtimi. Kai sužinojau, kad laukiuosi, jau auginome katinėlį. Nors ir buvome nesenai jį įsigiję, bet net nebuvo minties jo atsisakyti.
Aišku, tik iki tol, kol aplinkiniai neėme vardinti visų "už ir prieš". Pagrindiniai minusai buvo tokie, kad mūsų kačiukas mažiukas ir labai mėgo žaisti, bei gaudyti viską, kas juda. O kaip žinote, vaikutis vis judina tai rankytes, tai kojytes.
Taigi prisiklausiau visokių gasdinimų, kad katinas perbrėš vaikučiui veidą, liks randai ir pan. Dar vienas dalykas, dėl kurio labai nerimavome, buvo tai, kad vaikutis apskritai gali būti alergiškas katino plaukams, kvapui.
Kaip žinome, katinai pavasarį šeriasi, tad buvau perspėta, kad nuolatos reiks siurbti ir valyti kambarius. Taigi buvo daug minusų, bet atsirado ir pliusų.
Teko girdėti, kad vaikas augdamas su gyvūnu greičiau išmoksta ropoti ir vaikščioti. Apskritai augintinis skatina vaiko lavinimąsi ir bendravimą. Taigi visi pliusai ir meilė gyvūnams nugalėjo.
Mūsų katinėlis vis dar pas mus. Tai kaip yra iš tikrųjų? Jis mums pakenkė ar padėjo? Mūsų mažylei jau 4,5 mėnesiuko ir jokių įbrėžimų katinėlis dar nepadarė .Aišku, iš pradžių vis eidavo prie mažosios ją uostydamas ir tyrinėdamas, bet galiausiai ji jam atsibodo.
Dabar, kai mažoji vis dažniau ima barškinti savo žaisliukus, traškinti maišelius, tai ir katinelis prie jos vis sėdi, bet nieko nedaro.
Na nežiūrint, kad pavagia kokį jos žaisliuką. Dėl plaukų namie bėdų irgi nekyla. Juk nesunku juos kasdien prasiurbti, apvalyti dulkes. Manau, kad mažyle paaugusi pati labai mėgs žaisti su augintiniu ir dėl to nekils jokiu bėdų.
Tad mano nuomone, gyvūnėlis namie ir vaikutis yra suderinama.
laurora