Kas darželinukų auklėjime svarbiau – procesas ar rezultatas?

Kas darželinukų auklėjime svarbiau – procesas ar rezultatas?

Mokyklose nuskambėjęs paskutinis skambutis simbolizuos atostogų pradžią. O ar žinote, kas mokosi be atostogų? Darželinukai! Dvi jaunos ir aktyvios darželinukų auklėtojos Simona Keršienė ir Ivona Soroko, susipažinusios studijų metais, kartu išaugino projektą „Auklėtojos šiuolaikiškai“. Jos sako, kad auklėjant vaikus vis dar yra daug stereotipų, o kad jie išnyktų, reikia nuveikti išties daug. Kaip gimsta dviejų pedagogių idėjos, kas svarbu šiandieniniame darželyje bei kaip sukurti inovatyvią aplinką paprastais būdais? Apie šiuolaikinį darželinukų auklėjimą su auklėtojomis kalbėjosi leidyklos „Nieko rimto“ vadybininkė Vaiva Rutkauskaitė.

Papasakokite, kaip kilo projekto „Auklėtojos šiuolaikiškai“ idėja? Kaip susipažinote ir pradėjote bendradarbiauti?

Susipažinome studijų metu studijuodamos Lietuvos edukologijos universitete Ikimokyklinę ir priešmokyklinę pedagogiką. Susidraugavome. Daug laiko leidome kartu tiek paskaitose, tiek už universiteto ribų, ir pamažu tapome geriausiomis draugėmis (šypsosi).

„Auklėtojos šiuolaikiškai“ idėja kilo iš mūsų nuolatinių kalbų apie kažką daugiau, kai studijos jau ėjo į pabaigą. Galbūt nesinorėjo paleisti visų žinių ir patirčių vėjais. Viena iš mūsų galvojo apie vaikų knygų apžvalgų kūrimą, apie tokį puslapį, kur galima būtų įpinti mėgstamas veiklas – rašymą ir vaikų literatūrą (tiesa, aistra vaikų knygoms atsirado kaip tik universitete po „Vaikų literatūros“ studijų dalyko), o kita jau seniai norėjo tokios veiklos, kuri ateityje išaugtų į didesnį projektą. Galbūt kokio forumo, „Youtube“ kanalo, puslapio ar grupės. Taip mums ir kilo idėja mūsų abiejų mintis sudėti į vieną ir pažiūrėti, ar iš to kas nors išeis. Kadangi kartu mokėmės, tai buvo lengviau, nes abi žiūrėjome ta pačia kryptimi, tiksliai žinojome tą patį, per ketverius metus buvome susidariusios savo nuomonę apie vieną ar kitą dalyką, surinkusios tam tikrą žinių bagažą. Universitete turėjome tikrai nemažai patirties su naujom idėjom ir veiklom, įvairiausiom strategijom ir ugdymo modeliais. Pirma pažintis su laisvesniu ugdymu mūsų aplinkoje galbūt prasidėjo „Žaidimo laboratorijoje“, kur svarbiausias buvo vaiko žaidimas, daug pridėjo ir paskaitos, kuriose dėstytojai akcentavo, kad šiandieninis ugdymas turėtų būti per vaiką ir svarbiausia veikloje yra procesas, o ne rezultatas. Tuo mes ir vadovaujamės (šypsosi).

Vasarą projektui bus dveji. Mes labai džiaugiamės tuo ir galvojame, kaip padaryti dar daugiau!

Kokie, Jūsų nuomone, yra šiuolaikiniai auklėtojai ir mokytojai? O kokie turėtų būti?

Tiek, kiek susidūrėme, kiek turėjome patirties, tai matėme visko – yra tokių pedagogų, kurie besąlygiškai atsidavę savo darbui, vaikai jiems yra tarsi lygiaverčiai, jie be perstojo mokosi, naudoja naujas, šiuolaikines ugdymo strategijas ir tiki tuo, ką daro.

Ne kartą praktikoje teko susidurti ir su demotyvuotu, pervargusiu pedagogu, kuris vietoj to, kad paskatintų jauną studentą daryti stebuklus ateityje, jį demotyvuoja, argumentuodamas menku atlyginimu ir didžiuliu nuovargiu. Mūsų nuomone, auklėtojas ar mokytojas – tai kūrybiškas, lankstus, nebijantis iššūkių, kantrus, atsakingas, gebantis improvizuoti čia ir dabar, empatiškas ir svarbiausia – žmogiškas. Dažnai yra kalbama apie studijas ir išsilavinimą. Ir teisingai daroma, nes tai be galo svarbu. Tačiau esame susidūrusios ir su tokiais mokytojais, kurie yra tiesiog paprasti žingeidūs žmonės, kurie besąlygiškai myli vaikus ir nori mokytis, ir, žinote, dirba geriau nei išsilavinęs pedagogas. Taigi nereikėtų nuvertinti nė vieno žmogaus, bet turime stebėti, ar po kelių metų darbo jis vis dar tiki tuo, ką daro ir žino, kodėl pradėjo darbą su vaikais. Nes mokytojas – tai pašaukimas.

Kokie yra šiuolaikiniai vaikai?

Pirmiausia norime pabrėžti, kad mes esame jaunos, matome dabartinį pasaulį ir dabartinius vaikus. Mes nedirbome su vaikais senais laikais, tik daug girdėjome apie akademinį ugdymą, todėl tas šiuolaikiškumas yra mūsų praktika. 

O šiandien vaikai be galo protingi, labai imlūs, trokštantys laisvės, atradimų, įvairių patirčių. Kartais pastebime, kad visgi ugdymo procese dar labai jaučiasi tas normų, taisyklių troškimas, pvz., kaip ką daryti, kur klijuoti, kokia spalva piešti ir pan. Galbūt tai yra dėl mūsų, suaugusiųjų, požiūrio, auklėjimo, įsitikinimų. Juk visiems žinoma, kad vaikai nori, gali ir labai mėgsta viską išbandyti patys, visur laksto, lipa, išsipurvina, ragauja ir t. t., bet mes, tėvai, mokytojai, kiti suaugę patys juos sąmoningai ar nesąmoningai ribojame. Savo darbe mes stengiamės bet kokiu oru būti lauke, leidžiame vaikams taškytis balose, purvuose, lipti į medžius, daryti tai, ką kiekvienas geba pagal save (žinoma, reikėdavo kartais ir atstovėti prieš kai kuriuos tėvus, kurie labai dėl to pyko), skatinti jų savarankiškumą kantriai laukiant (o tai tikrai sunkus iššūkis suaugusiam), kol patys apsirengs, išspręs vieną ar kitą problemą ir kitaip atras pasaulį.

Ar vis dar aktuali skirtis tarp „berniukiško“ ir „mergaitiško“ auklėjimo? T. y. ar berniukai ir mergaitės yra ir turėtų būti auklėjami skirtingai? Kodėl?

Mūsų nuomone, turėtų būti aukso viduriukas. Nei per daug vienodai, nei per daug skirtingai. Iki kokių 3–5 metų išvis, atrodo, vaikai renkasi viską pagal savo pomėgius ir pan., o jau kai vaikas PATS pripažįsta save kaip asmenybę, jau tik tokiu metu reiktų skatinti bei drąsinti vaiką vienu ar kitu auklėjimo principu. Ir nieko čia tokio, kad berniukas vežioja vežimėlį su lėle, o mergaitė žaidžia su mašinomis. Dirbame įstaigose, kur ateina gan sąmoningi tėvai, bet vis tiek pasitaiko tokių pavyzdžių kaip „tu vyras, neverk“, „čia karstosi tik berniukai“, „kaip dabar atrodai, išsipurvinusi visa, visai į mergaitę nepanaši“. Tikrai svarbu, kad yra skirtingos lytys, tačiau mes kaip ugdytojai negalime drausti išbandyti visko. Kada, jei ne dabar? Kaip vaikai sužinos, ką tai reiškia, kas jiems patinka, jei nebandys? Tad ir tėvelius skatiname leisti vaikams bandyti bei tirti. Ir labai džiaugiamės, kai vaikas pats pasirenka, kas jis bus, koks, su kuo žais. Ikimokyklinis amžius – tikras patyrimų ir atradimų metas. Tai geriausias laikas bet kam, nepriklausomai nuo to, berniukas tu ar mergaitė (šypsosi).

Ar derėtų skirstyti knygas į mergaitiškas ir berniukiškas? Kodėl?

Mūsų požiūriu, tikrai ne. Mums, kaip pedagogams, tai tikrai nėra būtina, mums svarbi yra pati knygos istorija. Gaila, kad net kai kur knygynuose yra atskirtos lentynos su berniukiškom ir mergaitiškom knygom. Na, keista. Gal tai nesąmoningai traukia vaikus? Mes su vaikais grupėje kalbame apie viską: transportą, šeimą, gamtą, gyvūnus, spalvas. Tai negi dabar apie mašinas ir autobusus kalbėsim tik su berniukais, o apie pavasarį žydinčias gėles – su mergaitėm? Juokinga truputį, tiesa? Knygos neturi būti atskiriamos. Mes neskirstome.

Gajus stereotipas, kad mergaitėms patinka rožinės knygos apie princeses ir gyvūnus, o berniukams apie piratus, kosmosą ir indėnus. Kokias tendencijas pastebite Jūs?

Kad ir kaip bebūtų liūdna, toks stereotipas tikrai yra. Iš mūsų praktikos pastebime, kad kartais pasireiškia tokie stereotipai, kai vaikai atsineša ką nors iš namų, knygą ar žaislą, tuomet pas berniukus vyrauja mašinų (žaibas Makvynas), lėktuvų, motociklų temos, o mergaitės nešasi princesę Elzą. Nors, tiesa, ne per seniausiai viena mergaitė atsinešė mėgstamiausią knygą, ir tai buvo istorija apie berniuką Nojų ir banginuką (šypsosi). Na, bet pačioje grupėje tiek mergaitės, tiek berniukai domisi, varto bei skaito įvairią literatūrą. Gal dėl to, kad mes neakcentuojame, kokios tai knygos, o skaitome pagal įvairias savaitės temas ir šiaip, savo malonumui? Vaikai dažnai knygeles renkasi pagal viršelį, paveikslėlius, tikrai ir berniukai su malonumu varto knygas apie princeses, gyvūnus. O štai mergaitėms patinka istorijos apie karžygius. Daug yra tų stereotipų, ir, deja, mes pačios save pagauname galvojant, kad čia ne mergaitėms arba ne berniukams. Ir kai tik ateina tokia mintis į galvą, iš karto ją meti iš galvos, nes taip neturi būti.

Leidykla „Nieko rimto“ neseniai išleido knygą „Neįtikėtini Meibelės Džons nuotykiai“, kurioje drąsiąją Meibelę pagrobia piratai, nes ji padarė negražų, mergaitėms nebūtingą poelgį – pasikrapštė nosį. Bet juk nosį karts nuo karto pasikrapštome visi. Kaip manote, kodėl vis dar gajus manymas, kad yra dalykų, kurie nedera mergaitėms arba berniukams?

Tikrai įdomi knyga. Vien tuo, kad veikėjai – mergaitė ir piratai. Ne berniukas ir piratai. Jau pati istorija atskleidžia, kad mergaitė yra kitokia, ne tokia, kokią dažnas dar įsivaizduoja. Ir tai žavi! Mūsų visuomenėje yra dalis žmonių, kurie taip užaugo ir ta skirtis tarp mergaičių ir berniukų buvo privalumas, ruošimas ateičiai, darbams ir pan., todėl galbūt jie nesąmoningai augina savo vaikus lygiai taip pat. Bet laikai pasikeitė, keiskime ir savo požiūrį. Jau ne kartą minėjome, kad su stereotipais reikia dirbti pirmiausia mums, suaugusiems. Mes neturėtume jų perteikti savo vaikams. Jie viską gali patys, mūsų darbas tik paskatinti, padrąsinti ir taktiškai pagelbėti, kai labai reikia.

Kaip galvojate, ar grožinės knygos padeda mums turtinti savo pasaulėžiūrą bei plėsti akiratį? O kaip galėtume padėti tą daryti vaikams?

Žinoma, kad taip! Kultūra, kelionių pažinimas, platus žodynas, noras smalsauti – iš kur viskas? Tik iš knygų!

Vaikams kasdien padedame savo pačių pavyzdžiu. Laisvas žaidimas, skaitoma literatūra ir meniniai užsiėmimai lavina kūrybiškumą, kritinį mąstymą, skatina spręsti problemas, akiratį plečia įvairios veiklos, aplinkos, erdvės, kelionės, pasakojimai, pačių vaikų atradimai ir pažinimai.

Ko palinkėtumėte visoms mergaitėms, kurios nori tapti kosmonautėmis, ir berniukams, kurie svajoja atidaryti kirpyklą?

Pirmiausia – tai bandyti, bandyti ir dar kartą bandyti! O tada išlikti savimi šiuolaikiniame pasaulyje. Laisvai veikti, ieškoti bendraminčių, išbandyti tai, kas įdomu, nes svarbiausia – tai, ko noriu AŠ, kas MAN įdomu. O ir tėveliams palinkėsim neužgožti savo vaikų svajonių ir leisti jiems išbandyti viską! (šypsosi)

Ačiū už pokalbį!

Kalbėjosi Vaiva Rutkauskaitė