Pamenate, vasarą pasakojau apie didelę vonią, kurią man tėtis ir mama žadėjo parodyti dar sykį? Tad štai, grįžau iš nuostabios kelionės po Lenkiją.
Bet šį kartelį nereikėjo važiuoti į didelį prekybos centrą, kurį vadina oro uostu. Važiavau su mamytės mašina ir sėdėjau savo kėdutėje. Per mašinos langą vis keitėsi vaizdai, bet šį kartą aš jau taip daug miegoti nenorėjau, tai labai daug ką pamačiau.
{pic:jura}
{pic:lenkija}
Nuvykome į tokį viešbutį, kuriame buvo daug mano bendraamžių, net iš trijų šalių ir labai daug įvairiausių žaisliukų: lėlyčių, meškiukų, mašinyčių, namukų, įvairiausio dydžio kamuoliukų. Oi, kaip aš dievinu kamuolius!
{pic:arkliukas}
Namie turiu tokį didelį, gerokai didesnį už mane pačią. Labai patinka jį ridenti, vėliau ant jo pagulėti, pasėdėti. Dar turiu tokį pat, bet labai mažą, jis telpa į mano rankytę, su šiuo aš maudausi.
{pic:lele}
{pic:maudosi}
Kelionėje susiradau daug draugų, nors mamytė sakė, kad jie kalbėjo ne mano gimtąja kalba. Kodėl ne mano kalba? Juk mes labai puikiai vieni kitus supratome...
Įsivaizduojate? Aš net pradėjau pati savarankiškai vaikščioti.
{pic:prievezimo}
Man jau nereikia fotelio ar kėdės, kad galėčiau įsikabinusi atsistoti, nereikia sienų, kad galėčiau jomis prisilaikydama pasiekti norimos spintelės duris ar nueiti iki įdomaus daikto!
{pic:zuvytes}
Net nereikia mamytės ar tėčio rankos. Aš jau nebevaikštau kaip mano draugai: katinas ir kalytės ant keturių letenų. Jau tapau tikru žmogiuku. Todėl jau net iš mamos puodelio paragavau tokio rudo skysčio, kurį vadina kava...fuuu, koks neskanus. Daugiau nieko iš mamos puodelio neragausiu...
Gintarė Petraškaitė
Gintarep
rainiukas