INGOS BLOGAS: Pagyrimai, pastabos.. dantuko praradimas - Fausto antroji savaitė

Dar vieną savaitę Faustas gali įsirašyti į savo pirmoko „stažą“. Nors gal teisingiau būtų sakyti - pusę savaitės. Kaip bebūtų gaila ir mes, drauge su nemažu būriu šio projekto dalyvių, nėrėme į ligas. Trečiadienį Faustas pradėjo kosčioti. Paskutinė pamoka buvo kūno kultūra, tad net neleidau dalyvauti – parsivedžiau namo. Kosulys vis intensyvėjo, o vakare ir temperatūra pakilo iki 37,8. Nepaisant visko, vaikinas jautėsi neblogai. Pavalgė, pažaidė ir sugalvojo, kad eina prigult. Kaip prigulė 18 val taip ir išmiegojo iki kito ryto. Nuolat čiupinėjau galvytę – karščiavo, bet (kiek mano motiniškas“termometras“ rodė)  temperatūra neperkopė 38 laipsnių. Aišku į mokyklą jau nebėjo. Ketvirtadienį atsikėlė su nediduke temperatūra, kuri dienos bėgyje ir visai nukrito. Kosulys darėsi drėgnesnis, o po dienos jau ir atsikosėt pradėjo. Girdžiau daug čiobrelių arbatos su medumi, sirupiuką padedantį atsikosėti ir jau šeštadienį išėjome į lauką – prasivėdinti. Aišku vaikinas nenustygo vietoje – maldavo išleisti į kiemą pažaisti krepšinį arba „bent“ leisti paspirtuku pasivažinėt. Be abejo, viso šito teko atsisakyti :)

Taigi per nepilnas dvi savaites Faustas spėjo ir pagyrimų ir pastabų gauti.  Pavarčiau lietuvių kalbos pratybas. Kaip ir tikėjausi.. beveik niekur nenuspalvinta (nors užduotis liepia), o jei ir nuspalvinta, tai dažniausia viena spalva. Vargšas vaikas.. iš mamos bus paveldėjęs „nemeilę“ dailei :D O ir kruoštumo trūkumas.. raudonuoja mokytojos pastaba  „kirpk dailiau!” :) Oi nemėgsta jis tų rankdarbių. Dar darželio laikais jei ruošdavome kokį darbelį tai jo susidomėjimas baigdavosi ties idėjos sugeneravimu.. O toliau, mama, darbuokis tu :) Jam labiau prie širdies judri veikla ir dar Lego konstruktoriai.. O taaaiiip! Lego konstruktoriai. Va su šitais daikčiukais vaikas dingsta bent porai valandų :) Išlenda po to iš savo kambario – šypsena per visą veidą ir puola aiškinti ką pagaminęs. Pripažįstu – dažnai nustembu, kad tokia maža galvelė gali tiek primąstyti :) Konstruktoriaus genas, matyt bus tėčio - inžinieriaus nuopelnas.

Gavome prisijungimą prie elektroninio dienyno. Smagus reikaliukas :) Oi vargšai dičkiai – „nenusimuilinsi“ nuo pamokų be tėvų žinios :) Netgi kiekvienos dienos tema surašyta – ką per kokią pamoką veikė. Smagu ir pagyrimą perskaityti. Gal ir visiem vienodas buvo įraitytas.. bet vistiek smagu :)

Apie dantukus ir.. alpėjimus.. :) Šeštadienio pusdienį sugalvojau „išsirašyti“ laisvadienį.. hm.. laisvapusdienį  :D Išrūkau vizituot parduotuvių. Pamaniau, namo neskubėsiu – tegu būna man shopingo terapija. Vaikams valgyt paruošta, vyrui tik paduot tereikia. Staiga, skambutis. Mylimas vyrelis. Taigi.. pasiilgo mat :)

-          Važiuok namo, kur esi?? Ko taip ilgai užtrukai??

-          Kas atsitiko? Be manęs pusdienio nepabūsit?

-          Faustas danties niekaip neišsirauna..nualpo..

O čia jau aš vos nenualpau.. Kaip nualpo? Geriausia dalis ta, kad vyras ragelį padėjo. Buvau netoli namų, tad parlėkiau per kokias.. 2 milisekundes :) Jei rimtai tai pamąsčiau logiškai: jei būtų situacija bloga, ragelio jis nebūtų padėjęs, o pasakęs, kad kažkas blogai. O be to jei nualpo tai atsigaus.. :) Tuo labiau, kad NE PIRMAS KARTAS :) Buvo jis man tokį „šposą“ iškrėtęs kai dar laukiausi Jorės. Faustas buvo po ligos (o gal dar sirgo – tiksliai nepamenu), bet reikėjo padaryt tyrimą – kraują iš venos paimt. Šiaip niekada nebijojo duot kraujo, nežinau kas jam tą dieną pasidarė. Dar sėdint prie procedūrinio, pradėjo verkti: „aš bijau“. Bandžiau nukreipt kalbą kitur, bet mačiau kaip iš baimės vaiko akys didėja. Kol paėmė kraują, sėdėjo visas perbalęs. Iškart nekilom. Dar pasedėjom geras 3-4 min, paklausiau ar gerai jaučiasi ir pakilom eit. Buvom perėję ilgiausią koridorių, kai Faustas pasakė norintis atsisėst. Prisėdom.

-          Mama, aš nieko nebematau

..ir atsigulė ant šalia esančios kėdės. Aš jį puoliau kelti motyvuodama tuo, kad čia visi sėdi, o jis veiduką deda, kai pamačiau, kad mano vaikas.. be sąmonės. Pirma mintis buvo „nualpo“, bet kažkodėl atskriejo kita „o gal kas blogai su širdute“.. Nežinau kodėl taip pagalvojau – jokių širdelės bėdų neturim. Papurčiau jį – nieko. Man atrodė, kad labai ilgai neatsigauna (nors realiai turbūt truko kelias sekundes). Dar labiau išsigandau (nėštukės hormonai, manau, čia taip pat ne paskutinį vaidmenį suvaidino), čiupau vaiką ant rankų ir nulėkiau į gydytojos kabinetą. Vaizdelis turėjo būti neblogas... Aš jau kažkur 7-am mėnesy nėščia skraidinu savo penkiametį per visą poliklinikos koridorių. „Skraidinu“ labiausiai tinkantis apibūdinimas, nes net nepajutau kaip atsidūriau prie gydytojos durų. Beje, nė vienas iš koridoriuje buvusių vyrų nepuolė padėt panešt  nėščiai moteriai  120 cm, 20 kg vaiko :) Gydytojos kabinete Faustas atsigavo. Ką gi.. pasirodo vaikas turi kraujo baimę.

Pastaroji mano vyro operacija “y“, taippogi susijusi su Fausto  kraujo baime. Klibėjo priekinis dantukas Faustui jau gerą savaitę, kol galų gale pradėjo trukdyti valgyti. Taigi vyrai draugiškai nusprendė jį.. ištraukti. Nuėjo į vonią – prie veidrodžio.. Bandė bandė.. kol pradėjo kraujas bėgt. Vaikui tiek tereikėjo :) Veidrodyje pamatė savo kruviną burną ir.. baimė nugalėjo. Džiaugiuosi, tik kad viskas laimingai baigėsi ir griūdamas nesusižeidė, nes vyras kaip tik tuo momentu nusisuko ir nespėjo pagauti griūnančio.

O dantuką aš ištraukiau grįžusi :) Miela buvo žiūrėti kaip jis jį, kaip didžiausią turtą, nusinešė po pagalve: „dantukų fėja litą atneš“. Man smagu, kad jau didelis, mano subrendęs pirmokas, dar tiki dantukų fėjom ir Kalėdų seneliu :)

Tikiuosi tas vaikiškas pasaulis neskubės išnykti ir mano mažasis princas dar pabus mano mielu mažyliu..

P.S. Dar ir šukuoseną spėjom pakeisti – bandom priversti plaukus gulėti ant šono. Kol kas 1:0 plaukų naudai.. Bet MES NUGALĖSIM! :))