Labai vėjuotą, bet saulėtą birželio mėnesio popietę sugalvojome aplankyti mano širdžiai labai brangų ir mielą Lietuvos kambelį, tai - Ignalinos nacionalinį parką.
Mus pasitinka nuostabaus grožio žirgas.
Man čia ypatingai miela, juk čia prabėgo vaikystė, sakyčiau, ir jaunystė. Vien tik pamačius nuo vėjo banguojantį ežerą užplūsta šilti prisiminimai.
Kiek sykių čia maudytasi, valtimi irstytasi ir net žvejo išgyventi malonumai...
Atrodo, jau prabėgęs ne vienas ir ne du dešimtmečiai, bet ir takelis išlikęs
ir net voveraitės tos pačios auga, kaip kadaise...
Galbūt uogienojai ir krūmai tik vešlesni,
o medžiai tokie pat lygūs, gražūs
ir net beržas tas pats ir taip pat vienodai pasviręs,
tik čia jau ne aš, o mano dukrytė
ir ją neša jau jos tėtis.
ir rodo banguojantį ežerą,
ežero dugne vinguriuojančias žuvytes,
nendrėmis apaugusį krantą.
Ech, kaip gera pas tėtį ant rankų!!!
Juk taip toli matosi...
O kiek vėlėliau ir pati dukrelė nutarė daug ką apžiūrėti.
Surado mamos vaikystėje pamėgtą pušelę,
vėliau pasiprašė tėčio rankos ir nuvedė prie grybo,
kurį ilgai apžiūrinėjo, kol dėdės su tetomis ruošė vakarienę.
Kad ne tie uodai, tai būtų ir Birutėlė "padėjusi" užkurti laužą, bei kepti dešreles...
o dabar teko tik draugija pasidžiaugti.
bei stebėti mamą, besidžiaugiančią prisiminimais ir dabartimi.
Gintarep
rainiukas
sun