Po dviejų savaičių saviizoliacijoje Adomas pagaliau keliauja į darželį. Jau mėnesio pabaiga, o tiek nedaug telankė. Rugsėjo pirmąją tikrai galvojom, kad paskutinėm mėnesio dienom jau bus ir įpratęs, ir miegot pasilikęs… O va kaip gavosi, ne viskas nuo mūsų norų priklauso, kartais koją pakiša ir neplanuotos aplinkybės.
Pirmas rytas po dviejų savaičių namie. Atsikelia, pasako, kad keliaus pas vaikus (lelia lelia), iškeliauja su didžiausia šypsena, kol neprieinam prie darželio durų… Ten kažkas stipriai verkia, auklėtojos naujos, vaikai nematyti, ilga petrauka, man įeiti į vidų negalima, kad bent kažkiek kartu pabūti… Bet palikti tai reikia, juk jei nepaliksiu, tai eisiu tik atgal, o ne pirmyn. Įduodu į rankas išvis nematytai auklėtojai, nes tikrosios, mūsiškės dar serga, dar į darbus negrįžo, ir su ašarom akyse iškeliauju. Ir ne namo, o pirmą kartą, kaip tuose visuose juokeliuose apie mamas, einu aplink langus. Kažkur pro tarpą matau lyg ir nurimusį Adomą, raminu save, kad jeigu bus blogai - paskambins. Keliauju namo.
Ir namuose nesibūna, ir ta kava nesigeria… Tos trys valandos, pirmos tokios šiame adaptaciniame laikotarpyje, nes visos kitos dienos prieš tai buvo puikios, tik su keliais susigraudinimais, kurie yra įprasti. Bet! Tai ir paskutinės valandos, nes atėjus pasiimti Adomas buvo linksmut linksmutėlis ir daugiau nieko panašaus nei vieną rytą nebuvo. Sriuba suvalgyta, ant puoduko padaryta, su vaikais žaista ir dar daug daug šokta! Iškeliaujam pirkti ledų, nes yra tokia puiki proga!
Nuo to trečiadienio štai atėjo ir kitas trečiadienis. Visi rytai ramūs, visi pasiėmimai geri, visos dienos lengvos. Ir tos auklėtojos, kurios ta pirmąją dieną atrodė svetimos, nepažįstamos, vėliau tapo tokios savos. Ateinam vieną dieną kartu su vyru Adomo pasiimti, o viena iš jų sako - mes tą jūsų Adomą tiesiog įsimylėjom. Jis taip viską moka, taip viską supranta, jis toks fainas! Mes su tėčiu iš džiaugsmo nuraustam, padėkojam ir tikrai nesiginčyjam, nes jis tikrai labai fainas :)))
Taigi pirmojo mėnesio apžvalga:
- Sunkiai valgo pusryčius, užtat jokių bėdų su pietum!
- Tik vienas sunkus rytas!
- Jokių wc nelaimių. Bet jų nėra ir namie, aš išvis nežinau ką reiškia plauti prisysiotas kelnias.
- Visada keliasi labai noriai ir sako, kad eis pas lelia!
- Labai patinka pačiam susidėti viską į spintelę, apsimauti vis dar naujas basutes, pabelsti į duris ir nueiti į grupę. Ai, ir dar paspausti skambutį ateinant į darželį.
- Visos auklėtojos laaabai fainos. Netgi tos “ne mūsų”, su jomis Adomas jau netgi ilgiau buvo negu su tikrosiomis.
- Direktorė visada pasiekiama, visada bendraujanti, visada viską žinanti.
- Po saviizoliacijos grįžus neina į lauką, kas nėra gerai, bet iš kitos pusės, tai auklėtojos naujos, joms ir taip sunku, pasibūsim lauke patys.
- Dėl tų pačių darbuotojų trūkumo dar nei karto nepasiliko miegoti, bet dar laiko turim. Tikėkimes viskas bus gerai iki kol reikės į darbus grįžti. O kad gerai dabar, tai faktas!
O koks jūsų pirmasis mėnuo darželyje?
