Artėja Kalėdos - jos jau visai čia pat, kieme. Todėl šeštadienį nieko nelaukdami ir nekreipdami dėmesio į tai, jog už lango velniškai sninga, keliai nevalyti - lėtai išskubėjome į susitikimą su Kalėdų seneliu.
Nuvažiavome į žaidimų centrą. Mažoji skubėjo piešti laišką Kalėdų seneliui. Nupiešė lėlytę.
Vėliau pozavo...
Papietavo...
Ir staiga atėjo Snieguolė.
Pažaidę porą žaidimų vaikai prisišaukė ir Kalėdų senelį su baisiomis, trumpomis, apsivėlusiomis kelnėmis. Profesinė mano liga. Gerai, kad vaikams tai neaktualu. O man akis baisiai "badė". :D
Visi kartu šoko, dainavo.
Sesutės buvo ir seneliukais. "Stovi miške nameliukas".
Klausėsi pasakos...
Ir aktoriais pabuvo.
Ir traukinuku važiavo.
Labiausiai mane nustebino Atėnės drąsa. Pasakė eilėraštį "Mano batai buvo du" be jokios baimės ir su tobula intonacija.
Neabejoju, kad Kalėdų senelis susižavėjo. Abu bendravo.
Dovanų jau gavau. :)
Geminė prisijungė prie dičkių ir dainavo dainą "Du gaideliai".
Vaikai parvažiavo pilnutėliai įspūdžių - labai labai laimingi. Nors Gelminė dabar ir serga pūliuojančia angina, vis tiek kalba apie Kalėdų senelį ir prisiminimus.
Tikiu, kad iki švenčių pasveiksime. Privalome! Juk Kalėdos - stebuklų metas!
O aš tik stebėjau savo mergaites visos šventės metu ir galvojau: "KAIP GERA BŪTI VAIKU! KAIP GERA TIKĖTI MAŽAIS, BET YPAČ SVARBIAIS STEBUKLAIS"!
