Mokyklėlę lankome jau daugiau nei mėnuo, ir drąsiai galime sakyti adaptacija baigėsi.
Airidui sekasi labai gerai, visi įvertinimai puikūs. Neiškilo jokių problemų nei moksluose, nei bendravime su klasės draugais.
Mokytis patinka, įdomu, ir kolkas visiškai nėra taip, kad neturėtų ką veikti. Kaip sako mokytoja, pamokėlės per daug trumpos, kad pradėtų nuobodžiauti. Labai daug atlikinėja testų, rašo diktantų. Namuose nemažai atlieka papildomų užduotėlių. O kol kiti vaikai mokosi skaityti, mokytoja pasiūlo mokytis eilėraštukų mintinai.
Pats nusprendė pradėti mokytis anglų kalbos namuose. Pasiryžo kasdien išmokti po 5 žodžius. Gaila, kad mokykloje nėra kalbų būrelių. Nors būrelių lanko tikrai nemažai: futbolo, karate, šokių, šachmatų, neužilgo pradės lankyti berniukų chorą. Dauguma užsiėmimų vyksta tik kartą savaitėje, todėl visiškai nesijaučia, kad vaikas būtų per daug apkrautas, ar būtų pervargęs Visus būrelius, išskyrus šokių, šį paskatinome mes, pasirinko savo noru, su dideliu užsidegimu. . Laiko užtenka, lieka ir žaidimams, ir kitokiems mylimiems užsiėmimams. 
Problemėlių turime štai tokių:
Sunkiai įsisąmonina, jog vasara jau baigėsi, reikia rengtis šilčiau. Ne kartą tėtis atvažiavęs parsivežti pirmoką iš mokyklos, randa jį laukiantį be striukės. Tenka siųsti, kad pasiimtų. O jei būna apsivilkęs, tai užsitraukti nemato reikalo...
Per daug „uoliai“ susirenka sąsiuvinius nuo suolo, ne tik savo parsineša, bet ir suolo draugo. Tenka pranešinėti klasiokų tėveliams, kad sąsiuvinius "priglaudė" Airidas. Tarpusavyje juokaujam, kad jis mums parneša parodyti kaip sekasi rašyti kitiems vaikučiams. Kadangi suolo draugai dažnai keičiami, tai mums jau teko susipažinti ne su vienu sąsiuviniu.
Pasak Airido, mokykla tikras gėris, joje daug smagiau nei darželyje. Džiaugiamės kartu su sūneliu, smagu kasdien išgirsti daug daug įvairių naujienų parneštų iš mokslo ir žinių šalies.
