Estiški vėjo malūnai, uodai ir kiti nuotykiai. I dalis

Į Virtsų uostą mes išvykome laaaaaabai ankstų rytą, gal 4-5 ryto. Taigi, mažylė praktiškai nieko nesuprato. Mes ją greitai aprengėme, susupome į šiltą antklodę ir greitai į mašiniuką.

Patys, žinoma, norėjome dar šiek tiek prigulti ir nusnausti, bet nebuvo laiko, nes turėjome vykti į uostą. Mat mes galvojome, kad turimi bei užrezervuoti bilietai į keltą vėlesniu laiku nebegalios. Pasirodo, jie galioja, nes, nors ir užsakę elektroninius bilietus, tačiau vis tiek reikėjo stovėti gyvoje eilėje.

Jeigu vykstate į Estijos salas ir norite iš anksto pasirūpinti kelto bilietais, tuomet užeikite į www.tuulelaevad.ee, nes jeigu eisite į tą puslapį pačioje Estijoje ir norėsite sumokėti banko kortele, Jums nepavyks, taip taip, nepavyks, nes Jūs bandys sujungti su Estijos banku ir Jūsų kodai negalios.

Patikėkite, geriau tai darykite arba Lietuvoje, arba pirkite už grynus pinigus uosto kasose. Mus vienas estas įtikino, kad mes tiesiog negausim vietos, jeigu atvyksime be bilieto (realybė pasirodė kiek kitokia), taigi, mes kokias 2 val. bandėme sumokėti už kelto elektroninius bilietus, kol galiausiai aš nepanaudojau savo kreditinės kortelės (visgi kartais visai gerai pasinaudoti kreditu).

Bet grįžkime prie mūsų kelionės. Neišsimiegoję, bet laimingi mes pasiekėme Virtsų keltą ir apie 30 min. plaukėme iki Hiumos salos. Kadangi mažylė vis dar skaniai miegojo, tai aš sedėjau mašinoje, o vyras apkeliavo visą keltą, truputį pafotografavo, kad galėtų ir mums parodyti, ką matė.

Keltas buvo išties įspūdingas, kai plaukėme, mano galvoje sukosi vienintelė mintis "O kas, jeigu jis neatlaikys viso turimo svorio, juk aplink vien vanduo?" Bet nieko blogo nenutiko. Mes atvykome į Hiumos salą.

Joje turėjome praleisti apie pusdienį, nes kitas mūsų keltas (į Saaremos salą) turėjo išplaukti apie 16 val. Pirmiausiai mes nutarėme surasti reikiamą (Sorų) uostą, o jau paskiau pakeliauti po salą. Atradę Sorų, nustebome, kadangi tikėjomes, kad jis bus šiek tiek didesnis.

Tenai buvo vienas muziejus ir laaaaabai vėlai pradedanti veikti kavinukė (gal, apie 11-12 val.) Taigi, mes nieko nelaukėme ir nuvykome apžiūrėti Hiumos įžymybių. Maniau, jog Hiumos sala yra labai maža ir net nepasirūpinau jokiais žemėlapiais, tad teko sekti ten esančias rodykles.

Prie pat Virtsu uosto mes aplankėme Puhalepos bažnyčią.

JI - pati seniausia saloje. Žinokite, ganėtinai keistai jaučiausi stovėdama ir žiūrėdama į ją, net negaliu apsakyti visko, ką tuomet jaučiau. Gal, taip sutapo, kad tuo metu, kai žiūrėjau į bažnyčią, pro debesis pasirodė šilta švelni saulutė ir jos spinduliai tiesiog apšvietė bažnyčios kontūrus. Pasirodė, lyg ji visa nušvito. Paskui mes pamatėme seną vėjo malūną.

Galiausiai aš prisiminiau, kad Hiumos saloje galima aplankyti porą švyturių. Pakeliui pastebėjau daugybė pavadinimų, išdėliotų tiesiog iš akmenų, kai kuriuos (pvz. lietuviškus) netgi galėjau perskaityti.

Pirmiausiai aplankėme Kopų švyturį.

Tuo metu mes visi galutinai išsibudinome ir norėjome atsigerti skanios bei kvapnios kavutės, ką ir padarėme šalia esančioje jaukioje kavinukėje.

Šiek tiek pasistiprinę, mes sugalvojome pakilti į patį švyturį. Oi, kelionė buvo išties labai smagi. Siauri tamsūs laipteliai ir galimybė praeiti nebent dviem žmonėms iš karto, sukūrė savotišką švyturio atmosferą.

Labiausiai man patiko, kad Kopų švyturyje pamačiau kitus Baltijos šalių švyturius (išties yra ką aplankyti ateityje). Kai užkopėme į patį viršų, atsivėrė pasakiško grožio panorama. Buvo taip gražu, kad porą minučių stovėjome ten nejudėdami ir vis žiūrėjome į tolį:)

Kai atsidžiaugėme Hiumos salos panorama, nutarėme grįžti atgal. Kadangi oras buvo puikus, organizavome smagų pikniką prie švyturio, ant žolytės. Mažylė galėjo nekliūdomai paropinėti, o mes su vyru išsitiesėme ant žolytės ir šiek tiek pasvajojome apie būsimą mūsų angeliuką:)

Paskui nusprendėme važiuoti aplankyti Ristną švyturį. Pakeliui pastebėjome apleistą dvarą.

Žinote, Ristnos švyturį ieškojome gana ilgai, net pasimėtėme, tačiau...pamenu, kaip ką tik atvykus į Hiumą užsimaniau pamatyti jūros krantą, kadangi skaičiau, jog Hiumos sala žavi turistus savo laukiniu bei nepaliestu grožiu...kai mes pasimėtėm ieškodami Ristnos švyturio, atsidūrėme ant jūros kranto.

Aš nemoku papasakoti visko, ką mes ten matėme, tai išties nepakartojama. Štai keletą Hiumos salos pasakiškų vaizdų.

Ech, norėčiau ten sugrįžti dar ir dar. Manau, kad kitais metais būtinai tenai nuvyksime visa šeima, tik jau bandysime ieškoti nakvynės, kad galėtume nuodugniau pažinti Hiumos salą. Pasimėgavę saulute bei truputį atsipūtę, mes vis dėlto supratome, kaip reikia nuvykti prie Ristnos švyturio ir galiausiai jį pasiekėme.

Po Ristnos švyturio nutarėme pasislėpti no kaitrios saulės ir pasibūti šalia esančiame miške. Mes visai atsitiktinai atradome specialiai šeimoms pritaikytą taką.

Paskui, pasižiūrėję į laikrodį, nusprendėme vykti link Sorų uosto ir laukti savo kelto į Saaremos salą. Žinote, Sorų uostas yra nors ir mažas, bet labai gražus, nes ten yra tokių senovinių laivų.

Aš visada įsivaizduodavau, kaip anksčiau žmonės plaukdavo tokiais laivais į tolimus kraštus, kaip prikraudavo tenai visokių gėrybių arba....kaip panašius laivus užgrobdavo piratai ir iškeldavo savo juodą vėliavą:) Smagumėlis.

Taigi, mes papietavome ir prigulėme ant žolės laukti, kol atvyks mūsų keltas. Beje, jeigu atvyksite į Hiumos salą ir neturėsite žemėlapio, tuomet nufotografuokite jį tiesiog ten, Sorų uoste.

Gaila, kad mes jį pastebėjome per vėlai, kai buvome apkeliavę Hiumos salą, šaukštai popiet, taip sakant:) Reikia pasakyti, kad kėlimasis iš Hiumos salos į Saaremą trunka apie 1 val., tad mes ten jau nuvykome į pavakarę. Nakvynę aš pasirūpinau iš anksto, užrezervavau namuką dar būdama Vilniuje.

Tenka pripažinti, kad internetas šiais laikais tikrai praverčia, nes visą kelionę suplanavau iš anksto, maršrutą, nakvynes, lankomus objektus ir pan. Visgi gera gyventi mūsų laiku, ar Jūs taip nemanote?:)

Atvykę į Saaremos salą, mes nusprendėme iškart vykti į nakvynės vietą. Žinokite, vyras turėjo pasiėmęs su savimi navigatorių, tačiau tąkart jis mums nepadėjo, o netgi suklaidino, kadangi nurodė kelią per kažkokius miškus bei pelkę!!! Žinoma, dabar tai juokinga visą tai prisiminti, o tuo metu vos neverkiau iš baimės:)

Žodžiu, iš pradžių važiavome tokiu plačiu keliu, paskiau jis vis siaurėjo, siaurėjo, tuomet pastebėjome, kad važiuojame mišku, bet nieko negalėjome padaryti, juk kito kelio nežinojome. Taigi, važiavome, kol nepamatėme tokių klaikių duobių.

Jaučiau, kad ir vyrui darosi nesmagu, bet jis nieko nesakė ir tuomet....ką Jūs galvojate? Ogi mes užstrigome. Jėzau, tuo momentu aš vos nešaukiau, bet susilaikiau. Visgi vyrui kažkaip pavyko ištrukti iš tos duobės, tačiau priekyje pamatėme dar vieną, ir žymiai didesnę.

Tada vyras pasakė: "Jūs pasedėkite čia, o aš eisiu pažiūrėti, kas ten priekyje, gal, reikės grįžti atgal". Ogo, tos 10-15 min. laukimo buvo baisiau už viską. Aš užsimerkiau, apkabinau savo mažylę ir tik meldžiausi, kad mes kuo greičiau ištruktume iš šitos nežinomybės.

Galiausiai vyras grįžo ir pasakė, kad dar porą metrų ir mes išvažiuosime į normalų kelią. Nereikia net sakyti, kad mes buvome dar kartą užstrigę, jau galvojau, kad tuoj teks mums su vyru abiems stumti mašiną, bet nieko....mums pavyko ištrūkti ir mes pasiekėme rezervuotą namelį. Čia mūsų laukė dar viena staigmena:)

Įsivaizduokite, atvažiuojame mes visi išvargę, alkani ir norime tiesiog nueiti iki artimiausios parduotuvės, o paskui prigulti ant sofos ir sužinome, kad...pasirodo, iki artimiausios parduotuvės kažkur pusvalandis kelio mašina (!), mūsų namukas pilnas bjauriai birzgančių uodų, nes šeimininkai buvo atidarę visus langus ir vakare pamiršo juos uždaryti (tinklelio ant langų, saugančių nuo uodų, jie irgi neturėjo), bet kas svarbiausia - dušas ir tualetas yra ne mūsų namelyje, o lauke.

Žodžiu, dušas yra į kairę nuo mūsų namelio, o tualetas į dešinę. "Nu jo...tikras rojus", - pagalvojome mes. Reikėjo suktis iš padėties, juk buvome susitarę išnuomoti namuką visai savaitei. Aš pamelavau, kad neturime pakankamai grynų, galim sumokėti tik už vieną dieną.

Rytoj nuvažiuosime, nusiimsime pinigėlius ir sumokėsime likusią sumą. Žinoma, manau, šeimininkai pajuto, kad kažkas ne taip, bet aš pagalvojau, kadangi jie mums melavo, kai susirašinėjau dėl nuomos, tai klausiau dėl visų patogumų, jie net nenurodė, kad tualetas ir dušas bus ne mūsų name, mes irgi galime ne iš karto pasakyti jiems visą tiesą, ar ne?

Taigi, tą vakarą "mėgavomės" uodų draugija, o kitą dieną informavome šeimininkus, jog mums netinka jų pasiūlytos sąlygos ir išvažiavome ieškoti kitos vietos. Pakeliui mums pasitaikė viena iš Saaremos salų lankytinų vietų - tai Anglo vėjo malūnai.

Mums patiko tai, kad galėjome pamatyti juos ne tik iš išorės, bet ir užeiti į vidų, viską ten apžiūrėti. Vaizdai išties nepakartojami, juk gali prisiliesti prie istorijos, pamatyti, kaip ir kas vyko dar iki mūsų. Įsivaizduokite, juk anskčiau žmonės neturėjo tiek daug įvairių prietaisų, kaip mes dabar, gamino duoną, pasitelkę gamtinius išteklius...neįtikėtina, bet tiesa.

Kol apžiūrinėjome vėjo malūnus, mūsų maža keliauninkė skaniai smigo, tad mes nuskubėjome link meteorito kraterio ežero.

Bet apie tai kitoje dalyje:)

Pliuškių šeimyna:)