Emos Rugsėjo 1oji

Praėjo pirmoji rudens diena. Emai kaip ir mums ši rugsėjo 1-oji ypatinga. Vakar pirmą kartą keliavom į darželį. Rytas buvo kupinas jaudulio, streso ir nežinios kaip praeis jai pažintis su auklėtoja, vaikais, kaip ji jausis būdama tarp nepažįstamų žmonių ir kitoje aplinkoje. Bet viskas praėjo geriau nei aš tikėjausi. Ryte eidamos link darželio dar aptarėme ką Ema veiks darželyje ir turbūt kaip visi, pirmą kartą vesdami vaikus, nusifotografavome. Mačiau vaikus, kurie jau prie darželio pradėjo ašaroti, taip suspaudė širdį. Prie darželio mus pasitiko auklėtoja ir Ema tiesiog nuėjo su ja, net neatsisveikinus. O mes tiek kartų kalbėjome apie atsisveikinimą. Mano širdis tiesiog džiaugėsi, kad ji nepabūgo, kad jai buvo įdomu ta nauja aplinka, kur mamos net nebereikia. Paleidau savo mažąją garbanę. Ji liko darželyje 3 valandom, bet tas laikas greit prabėgo, o kiekvienas skambutis vis atrodė, kad iš darželio.
Su jauduliu ėjau pasiimt Emos, bet mano nuostabai, ji net nenorėjo eit namo. Labai džiaugiausi, kad auklėtojos leido užeit į vidų, kai įėjus pamačiau ją, pagalvojau kokia ji jau didelė. Per tas nesimatymo valandas jau buvau pasiilgus jos ir labai norėjau apkabint. Auklėtoja trumpai papasakojo, kad viskas buvo gerai, ji daug šoko, dainavo. Einant namo aš vis klausinėjau ką ji veikė? Ar valgė? Ar jai patiko? Tikiuosi, kad tas noras eiti į darželį nedings ir mes kiekvieną rytą eisim su šypsena.