Dvi nuostabios dienos Siguldoje

Mes su šeima nutarėme apsistoti Siguldoje dvi naktis. Dar neatvažiavę iki išnuomotos vietos nuvykome prie "Lačplesis" vikingų valties, apie kurią esamę girdėję per televizorių.

Kai pamatėme per žinias, iškart nusprendėme tenai nuvykti. Pati kelionė prasideda prieplaukoje prie nedidukės kavinukės su sertifikuotu burinės valties kapitonu, kuris pasidalina Dauguvos (mat valtis plauktų Dauguvos upe) sakmėmis bei padavimais.

Prisipažinsiu, kad kelionė buvo ganėtinai ilga, tačiau taip norėjosi pasiplaukioti laiveliu (juk pamenate, kad jau patyrėme fiasko su "New way")...ir ką gi Jūs galvojate? O gi ir vėl mums nepasisiekė, kadangi ta valtis veikia nuo trečiadienio iki sekmadienio, o mes atvažiavome antradienį.

Ech, mūsų ašaros buvo didesnės už pupas, gerai, kad dar mažylė nelabai suprato, dėl ko tėveliai taip nusiminė. Taigi, mums beliko pasigrožėti nerealiais gamtos vaizdais ir tiesiog iš tolo pasižiūrėti į išsvajotąją "Lačplesis" valtį.

Žinoma, visada būna rytojus, bet mes jau turėjome kitų planų, tad šį nuotykį nusprendėme palikti gal kokiems kitiems metams. Prisipažinsiu, kad gamtos grožis mus tiesiog sužavėjo, norėjosi pasilikti ten amžinai:)

Vat pasižiūriu į tas nuotraukas ir norisi sugrįžt į tas romantiškas vietas vėl ir vėl.

Po šio nenumatyto atostogų patyrimo mes nutarėme traukti link Siguldos, kur iš anksto išnuomavome visą namelį. Kadangi kelionė iki "Lačplesis" valties buvo ganėtinai ilga ir sunki, tai iki Siguldos mes nuvažiavome tik po kokių 3-4 val., bet niekaip negalėjome rasti savo kempingo.

Patikėsit ar ne, tačiau man atrodė, jog sukam ratus ir kažkas lyg tyčia verčia mus klaidžioti Siguldos vietovėmis. Kelionės metu aš gal kokius 3 kartus paskambinau šeimininkui pasitikslinti, kur yra ta vieta, nors ir turėjome atspausdintą žemėlapį.

Paskui bandėme klausinėti žmonių, tuomet vyras porą kartų kalbėjosi su šeimininku, kol galiausiai....apie 1-2 val. ryto (!) mes pasiekėme savo tikslą. Mes su vyru buvome nerealiai išvargę, nes jis vairavo, o aš visą kelią dairiausi ir bandžiau jam pagelbėti, mūsų mažylė skaniai miegojo mašinoje, bet kai mes tik atvykome, Gabytė atsibudo ir ilgai nenorėjo eiti miegot.

Matyt, supainiojo dieną su naktimi ir vis norėjo žaisti. Ak, juokas pro ašaras. Bet gerai, kad mes galiausiai radom savo namuką ir paryčiais ėjome miegučio:)

Kitą dieną mes su šeima apturėjome laaaaaabai smagią fotosesiją, t.y. aš fotografavau savo aukselį, o vaikai juk tokie nuostabūs, elgiasi natūraliai, nepozuoja, nesišypso dirbtinai, tiesiog tikra pasaka:)

Beje, nors mes iš vakaro ganėtinai ilgai ieškojom šio kempingo, tačiau ta vieta išties buvo verta mūsų sugaišto laiko. Jeigu kada MK susitikimas vyktų Latvijoje, siūlau, kad tai būtų būtent tame kempinge:)

Sočiai papusryčiavę mes visi patraukėme į Eizenšteino komunikacijų muziejų Keipenėje.

Reikia pasakyti, kad tai vienintelė viešoji ekspozicija, kuri įkurta tiesiog seno geležinkelio stoties laukiamajame. Kai mes ten atvykome, mus pasitiko tokia nerealiai smagi moteriškė, kuri tiesiog pasakojo ir pasakojo apie tą muziejų.

Pasirodo, kad mintis atidaryti šį muziejų kilo visiškai netikėtai. Vieną kartą toje vietoje vyko kino festivalis, o jo metu jį organizavęs žmogus netyčia pastebėjo lauke gulintį girtuoklį. Jis norėjo praeiti pro šalį, bet girtuoklis atsibudo ir paklausė: "O Jūs jau išvažiuojate? Kaip gaila, nespėjau susipažinti su Jūsų darbais" ar pan., tuomet tas žmogus pasižadėjo girtuokliui, kad kitas kino festivalis būtinai vyks jų miestelyje, t.y. Keipenėje.

Ir ką Jūs manote? O gi tas žmogus ištesėjo pažadą ir ne tik, kad organizavo kitą kino festivalį tame pastate, bet dar ir atidarė šį muziejų, skirtą žymiam kino režisieriui S.Eizenšteinui. Mane asmeniškai pakerėjo tas muziejus savo originalumu ir paprastumu.

Beje, jeigu turite mėgstamą kino režisierių, tai galite paskambinti jam tiesiog iš S.Eizenšteino muziejaus. Tuo metu, kai mes ten lankėmes, aparatas laikinai neveikė, tad maloni moteris pasiūlė mums parašyti laišką, kuris irgi pasiektų mūsų mėgstamą kino režisierių jų pagalba:) Žodžiu, kaip kokioj surrealybėje.

Prie pat muziejaus yra įkurtas didžiulis stalas su dviem didelėm kedėm, o šalia veikiantis švyturys.

Žodžiu, tas muziejus tikrai vertas apsilankymo, tik kad sunkoka rast buvo, nes įsikūręs tokiame mažame kaimelyje:) Gavę tiek daug naudingos informacijos mes nutarėme atsikvėpti gryname ore ir pasirinkome Vienkočį parką.

Tas parkas yra padalytas į kelias zonas: muziejaus teritoriją, gamtos parką, žmonių nepaliestą gamtą, klasikinį sodą, šiuolaikinį sodą bei ūkinę zoną.

Žinote, tik mes nepagalvojome, kad gryname ore ir šalia vandens veisiasi tiek daug uodų, o geriau sakyti uodžių!!! Jos puolė mus visuose parko kampučiuose, niekur nebuvo įmanoma nuo jų pasislėpti, vienu metu aš suskaičiavau, gal, kokius 8-9 ant mano kojos.

Žodžiu, pasiekė parko vidurį mes begtė bėgome iki pat pabaigos. Tai reikėjo matyti, aš bėgau su dukryte ant rankų, o vyras su vežimu:) Rodos, užsimerkiu ir matau tą vaizdą prieš akis. Prabėgę visą krosą po Vienkočį parką, mes nutarėme dar užsukti į Godesverderą sodybą (arba Dievo salą) ir grįžti į savo kempingą.

Mes buvome išalkę ir perskaitėme, kad tenai galima pasigardžiuoti Livonijos puotų patiekalais, kartu išvysti stebuklingus liaudies muzikantų pasirodymus, žodžiu pasinerti į 1378 metus ir sužinoti daugybę įdomaus apie tuometinius Livonijos gyventojus.

Tačiau tik privažiavę pastebėjome, kad mūsų maža keliauninkė Gabija skaniai smigo, tad, deja, tik įsiamžinome šalia ir nuvykome pavakarieniauti kitur ir žymiai žymiai vėliau.

Štai kokios dvi nepakartojamos dienos, praleistos Siguldoje, jeigu Jūs dar nepabuvojote tame mieste, būtinai aplankykite:)