Gyvūno ir vaiko teigiama sąsaja aš net nedrįsčiau abejoti. Mūsų šeimoje yra net dvi erdelio terjerų veislės kalytės, kurios vaiko gimimo dieną buvo penkerių ir dviejų metų.
Žinodami, kad ir gyvūnai taip pat pergyvena didžiulį stresą, kai jų įprastiniame gyvenime atsiranda tokie ženklūs pasikeitimai (atsiradimas naujo šeimos nario, kuriam staiga skiriamas visas dėmesys), naminiai gyvūnai jaučiasi nuskriausti ir gali pasijusti nereikalingi.
Jiems taip pat yra būtinas laikas, kad galėtų prisitaikyti prie naujųjų sąlygų. Todėl visą nėštumą domėjomės atitinkama literatūra, konsultavomės pas veterinarus ir kalytėms vaikiuką pristatėme palaipsniui.
{smallpic:1}
Kol aš buvau ligoninėje su vaikiuku, vyras atveždavo iš ligoninės vaikiuko drabužėlių ir duodavo pauostyti, buvo supažindintos augintinės su kambariu, kuriame įsikurs naujasis gyventojas. O atsivežę vaikiuką į namus, jį pirmiausia parodėme savo augintinėms, leisdami pauostyti, kojytę palaižyti.
{pic:2}
{pic:3}
Stengėmės neatstumti savo numylėtinių, stebėjome, kaip priima vaiką, o vėliau jau galėjome nesibaiminti, jog jos gali kažkaip pakenkti vaikui. Žinojome, jog gyvūnas yra gyvūnas, kad jis gali kartais ir lyžtelėti vaiką, ir letena jį paliesti, todėl nuolat stebėjome situaciją. Bendraudami su vaikiuku stengėmės nepagailėti teigiamų emocijų ir augintinėms, davėme suprasti, kad jos buvo ir yra dalis mūsų šeimos.
{pic:4}
{pic:5}
Gimus dukrytei mums ir, be abejo, kalytėms, gyvenimas nė kiek nesustojo. Jau su dviejų savaičių vaikiuku ir augintine vykome į kitą miestą, kuriame vyko Tarptautinė šunų paroda ir ten viena iš mūsų augintinių sėkmingai sudalyvavo.
{pic:6}
{pic:7}
Dar po mėnesio vykome į kitą miestą, į erdelio terjerų veislės šunų fiestą. Čia rinkosi mūsų kalyčių giminaičiai: senelė, mama, tėtis, tetos, dėdės, broliai, seserys, dukros, sūnūs. Iš šios kelionės supratome, kad mūsų kelionės nesibaigs tik Lietuva. Po gero pusmečio pradedame keliones su vaiku ir augintinėmis į kaimynines valstybes.
{pic:8}
Šiandien jau atsakingai galiu teigti, kad mano vaikas, kuriam jau 16 mėnesių, turi nuostabias, patikimas drauges! O kalytės man dar talkina ir kaip nuostabios auklėtojos, mokytojos. Kai vaikiukas buvo mažesnis, vežimėlį galėdavau palikti kalyčių akivaizdoje ir, jei tik vaikas ketindavo verkti (dar neverkdavo), jos pradėdavo loti arba susiradusios mane, palaižydavo į ranką ir taip kviesdavo eiti prie vaiko.
{pic:9}
Dabar vaikas glosto bei „ciacia“ sako, šypsosi, kvatoja, apsikabina, patampo už barzdelės, uodegytės. Žino, kur yra: ausytė, nosytė, letenytė ir pan. Labai gražu žiūrėti, kai iš dėžės paima kelis rutulėlius sauso ėdalo ir maitina iš savo delniuko arba net savo mėgiamo banano gabaliuką atiduoda joms. Tuo pačiu vaikiukas ugdomas mylėti, dalintis, prižiūrėti už save mažesnius, silpnesnius.
Gintarė Petraškaitė
Gintarep