Visada sau ir kitiems sakydavau, jeigu kada nors turėsiu augintinį – tik mažiuką šuniuką. Tokį, kuris keltų kuo mažiau rūpesčių ir problemų namuose. O baigėsi viskas atvirkščiai. Pas mus apsigyveno didelis vokiečių aviganis, vardu Arnis.
Kaip Arnis atsirado mūsų šeimoje? Viskas prasidėjo nuo to, kad mano vyrui teko išvykti į tolimą ir ilgą kelionę. Ilgą laiką aš vis graudinau vyrą, kaip man bus liūdna ir ilgu be jo...Na, o jis norėdamas, kad jo žmonelė neliūdėtų ir turėtų „linksmą“ užsiėmimą, pasiūlė įsigyti šuniuką.
Mano vyrui visada patiko vokiečių aviganiai ir ta mintis, kad kai užaugs bus geras sargas, mane įtikino. Na ir ką – pradėjome ieškoti man „draugo“. Suradęs tinkamą variantą vyras pasiūlė važiuoti „tik pažiūrėti“ į šuniuką (vyras – geras psichologas, žinojo, ką daro).
„Tik pažiūrėti“ baigėsi tuo, kad į namus parsivežėme mažutį, vos dviejų mėnesiukų sulaukusį vilkšuniuką. Na ir prasidėjo...
{pic:1}
Nors atrodė ramus ir tylus, mūsų augintinis jau nuo pat pirmųjų dienų pradėjo krėsti išdaigas, daryti tvarką namuose. Kiekvieną dieną, grįžę iš darbo, mes su vyru rasdavome „siurprizą“. Tai nutraukta užuolaida balkone, tai išpiltos žemės...Na ką, pykdavome, pasibardavome, paskui viską sutvarkydavome ir...susitaikydavome. O ką daryti, jeigu jam vienam liūdna...
{pic:2}
Buvo visko...Ir ašarų, ir sudraskytų kelnių. Ir pykomės daug kartų, tačiau, visą vyro išvykimo laiką, jis buvo savotiškas ryšys tarp mūsų. Ir tai mane guodė...Laikas greitai bėga...Arnis jau užaugo, tapo protingas, geras draugas bei sargas. Jam jau du metai. Tikras Liūtas – Karalius.
{pic:3}
Neįsivaizduojame gyvenimo be jo...Mes mylime jį, jis myli mus. Tikimės, kad mylės ir mūsų dukrytę.
Mama Daiva (divka)
