Šių metų Tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje svečiavosi Suomijos vaikų literatūros elitui priklausantis rašytojas Timo Parvela. Tuomet buvęs pedagogas pristatė savo knygą apie pradinukės Elės nuotykius („Elė ir draugai“, leidykla „Nieko rimto“), kalbėjo apie mokyklos problemas ir teigė, kad su vaikais reikia būti sąžiningiems. Sąžiningas ir nuoširdus jis ir savo rašomose knygose. Iki ašarų juokingos Elės istorijos rado gerbėjų ir Lietuvoje, tad šį rudenį buvo išleista antroji serijos knyga – „Elė ir pašėlusi klasė“.
Timo Parvela knygas apie Elę ir jos draugus rašė galvodamas apie Skandinavijos ir Vokietijos skaitytojus, tad dar prieš leidžiant pirmąją dalį buvo svarstoma, ar Lietuvoje Elė bus draugiškai sutikta. Šįkart tokios abejonės neliko. Mūsų šalies mokiniams linksmųjų pradinukų kasdienybė pasirodė besanti artima – kaip ir personažai, kuriuos atpažinti galima kiekvienoje klasėje.
Timo Parvela nesiremia nei savo vaikystės mokykla, nei ta, kurioje dirbo prieš 20 metų, o stengiasi, kad veiksmas būtų kuo artimesnis šioms dienoms. Knygoje nerasime perdėtos didaktikos, didelio atstumo tarp mokytojų ir mokinių, tarp berniukų ir mergaičių. Tačiau tai nereiškia, kad knygoje skatinama nepagarba mokytojams. Greičiau jau kalbama apie draugiškus, šiltus santykius. Nesvarbu, kad kartais geri vaikų norai pridaro mokytojui šiokių tokių problemų. Mokykla čia – vieta, į kurią einama noriai, kurioje smagu. Skaitant susidaro įspūdis, kad nieko linksmiau už mokyklą nėra. „Aš manau, kad Elės amžiaus vaikams mokykloje išties smagu“, – sako Timo.
Antroje dalyje atsiranda naujas mokinys, kurį visi vadina Pikčiumi, nes šis visus užkabinėja ir siūlo duoti į nosį. Tačiau knyga nuo to netampa mažiau pozityvi. T. Parvela turi talentą liūdnus ir piktus dalykus pateikti neslegiančiai, žaismingai. Visos problemos kažkaip išsisprendžia savaime. Anot autoriaus, jis tiesiog rašo smagias istorijas, kurios netyčia dar ir šio bei to pamoko.
Abi knygas apie Elę iliustravusi dailininkė Agnė Nananai sako, kad autorius puikiai perteikė visų veikėjų charakterius, tad jai teliko juos parodyti vizualiai. Atitikmenų iš vaikystės ir savo klasės ieškoti neteko. „Galima sakyti, vykdžiau nurodymus, kuriuos padiktavo įvairios situacijos ir emocijos perskaičius tekstą“, – sako Agnė. Iliustracijų stilių, spalvas lėmė kūrinio nuotaika. Dailininkė pritaria, kad veikėjai, nors ir padūkę, tačiau visai neagresyvūs. Agnės nuomone, „Elė ir visa jos klasė – tai spalvų sprogimas kiekvienoje situacijoje“.
Timo Parvela, svečiuodamasis Lietuvoje, mūsų šalies vaikams palinkėjo skaityti knygas. Nes tai nėra tik paprastas laisvalaikio leidimo būdas, bet ir ugdymo dalis, be kurios ateityje gali būti sunku. „Tik reikia atrasti tinkamas knygas“, – pridėjo jis. „Elė ir pašėlusi klasė“ – kaip tik tokia. Nuoširdi, gyvybinga, kupina humoro ir teigiamų emocijų.
Antroji serijos knyga stebina ir juokina ne mažiau už pirmąją. Kai kas visgi pasikeitė: veiksmas persikėlė į antrą klasę, ją papildė jau minėtas naujokas, o Elė... įsimylėjo.
Pasak Timo Parvelos, pirma ir antra klasė neatneša didelių pokyčių vaikų gyvenimuose ir mąstyme. Didesnis skirtumas pasijunta pradėjus lankyti trečiąją. „Dėl šios priežasties vaikai Elės knygose – ne vyresni kaip antrokai“, – pasakoja Timo, papildydamas, jog vaikams augant tas nekaltas geranoriškumas ir naivumas pamažu blėsta.
Tai, kad antroje klasėje atsiranda meilės tema – daugiau atsitiktinumas, nes simpatijų tarp vaikų būna dar ir darželyje. Tačiau ar tai būtų darželio, ar pradinių klasių meilė, dažnai ji ir suaugus išlieka labai šviesiu ir smagiu prisiminimu. Antrojoje knygos dalyje Elė įsimyli klasės draugą Patrį, su kuriuo dalyvauja olimpiadoje. Tiesa, jis vis paskelbia streiką apsikabinimams ir laikymuisi už rankų, tačiau Elei tai atrodo labai žavu. Ir nesvarbu, kad meilė tetrunka iki olimpiados pabaigos, kol Elė sužino, jog Patrio mama – mokyklos direktorė.
Paklaustas, ar pamena savo pirmąją meilę, Timo Parvela atsako teigiamai: „Taip. Žinoma. Rašiau savo dienoraštyje: „Aš myliu Marją, aš myliu Marją, aš myliu Marją ir aš myliu Riką, jei Marja nemyli manęs.“ Buvau labai praktiškas vaikinas.“
Agnė Nananai „Elę ir pašėlusią klasę“ vadina tobula knyga. „Tai labai stipru. Bet tai labai stipru man, žiūrinčiai iš suaugusiojo pozicijos. Labai įdomu, kokia mažųjų skaitytojų reakcija, kaip jie suvokia situacijas ir personažus, kokias mintis palieka šios istorijos ir ar jiems taip pat juokinga, kaip ir mums“, – svarsto iliustruotoja. Gausėjantis skaitytojų būrys turėtų išsklaidyti Agnės abejones.
Didžiuma klasių turi savo Pikčių, bet taip pat gali turėti visą pulką šaunių draugų, kiek nervingą ir ironišką, bet puikų mokytoją ir retkarčiais tumpam įsimylėti klasiokus. Galbūt jei kasdien mokykloje balsu būtų skaitoma bent po skyrelį Elės nuotykių, gal tada jau niekas nebesistebėtų, kad mokykla gali būti smagi vieta. Bent jau mažiausiems jos lankytojams. Nes pats T. Parvela į klausimą, ar norėtų grįžti į mokyklą kaip mokinys, atsakė neigiamai. „Aš pernelyg mėgstu savo tingius rytus, kai turiu užtektinai laiko siurbčioti kavą ir skaityti laikraščius“, – nuoširdžiai atsakė rašytojas.
