Pagaliau atėjo laikas, kai galiu rašyti, kad širdį spaudžiantis periodas pratinantis prie darželio, traukiasi. Adaptacija truko mėnesį ir savaitę + dar kelios dienos. Vis dar, kai reikia atsisveikinti ir išeiti, ašaros nedingsta, bet po pusės minutės jau ramu girdžiu ( palieku auklėtojai vaiką, jis nueina pas ją pats pasiskųsdamas, bet ir apsiramina, kol aš pasirašau prieangy, kad atvedžiau sveiką vaiką).
Vaikų būklę vertina ir auklėtojos, bet nežinau kiek objektyviai. Jau vaikas puikiai valgo darželyje, net gauna ir pakartotinai jei dar nori. Jau ten drąsiai kakoja, kadangi darželyje maistas subalansuotas, viduriukai nekietėja. Kietėjo, kai daržely nevalgė, skysčių negėrė, namie nepakankamai po darželio valgydavo. Dar kažkaip tik pusryčių daržely nevalgo, tai ryte tenka košes virti ar šiaip ką nors paruošti. O praita savaitė prasidėjo, tuo, kad grįžau į darbą ir auklėtojos rado būdą susitart su Tajum, kad miegotų pietų miegučio, tai vakare po darželio nebūna piktas toks ir dar galime kartu lauke pabūti ir namie ką nors nuveikti.
Spėjome ir pasidžiaugti oru po darželio. Būna, kad einame pasivaikščioti kur nors prie darželio arba grįžtame prie savo namų.
Kartais nori papozuoti ir darželio koridoriuje ar lauke
Rutina. Nustatytu rutinos tempu gyvenam jau pilnai dvi savaitės, tik praita savaitė susinormalizavo pradėjus miegoti darželyje. Pati keliuosi 6 val.ryto, padarau pusryčius vaikui, sau ir vyrui ( vyrui jau nevisada darysiu, nes jam valanda vėliau į darbą. Vyras keliasi 6:15, kad padėtų jį pavalgydinti kol aš pati pavalgysiu. Vaiką keliu 6:20. Kai vaikas valgys daržely, pamiegosime bent 15 min ilgiau. Striukes rengiamės 7 val. Oj bet prasidės mašinos langų skutimas, tai reikės anksčiau išeiti. Vaikas atsikelia, rodo man dar atsigult prie jo ir pamiegot, bet pasiimu jį, atsinešu į svetainę, pasisodinu ant kelių ir greit išsibudina dažniausiai, pradeda lakstyt, šokt, norint pamaitint, tėtukas pasiūlo filmukų kokių. Pavalgom, apsirengiam, išsivalom dantukus, atsisveikinam su tėtuku ir šuniuko ir linksmai lekiam iki mašinos. Mašinoj kely pašokam, papokštaujam, aptariam dideles mašinas, traktorius sutiktus ir va jau daržely. Vaikui jau ramiau daržely, ima žaislus, piešia, tai ir man ramiau ir lengviau įsivažiuoyi į darbą. Vieną dieną daržely vaikam davė su guašu piešti, bet leido ne visiem. Maniškiui neleido, nes auklėtojos nutarė, kad gal dar per mažas, terliosis, kiš burnon. Aš jam tikrai net ir namie leidžiu piešt ir jam labai patinka guašas, taip priterlina visur ir ant savęs, bet mėgaujasi procesu. Bet daržely, kai auklėtojos nedavė jam piešt, Tajus sukėlė skandalą ir sakė buvo baisus rėkimas, sakė nori mamai nupiešt, gal dar norėjo pasakyt, kad mama leidžia, tiek kovojo, kad nori piešt, kad auklėtojos leido. Tai su jų priežiūra ir korekcija, pirmasis Tajaus piešinys, parodytas man.
Mūsų rutina po darželio pabūti lauke dar ir grįžti namo. Tada tėveliai darosi vakarienę ir pietums darban ką įsidėti. Vaikas žaidžia namie su išsiilgtais žaisliukais, po to prisijungia ir tėveliai, bandom dar ir vaikui įsiūlyt maisto, bet dažnu atveju atsisako. O apie 20 val.jau ruošiamės rūbelius rytdienai, prausiamės ir į lovytę sugulam. Kokią 21 val.vaikas užmiega. Paankstint niekaip kolkas nepavyksta, nes vakaras staigiai pranyksta. Iš darželio vaiką pasiimu 17 val. Penktadienį pasiėmiau visą šlapią, labai dūko jis ten pasirodo, o man smagu girdėti, kad pagaliau gerai jaučiasi. Nežinau kaip bus po sirgimų pertraukų, bet tikiuosi nebebus taip sunku, kolkas tokių pertraukų pavyko išvengti, tpu tpu tpu.
Kokia padaryta klaida pasiruošime darželiui? Ta, kad vaiko niekad niekam nebuvome palikę vieno nei trumpam. O daugiau viską darėme kaip manėm geriausia ir nieko nekeisčiau. Laiku atsisakėm MP, daug keliavom, sudarėm aplinką vaikui socializuotis, mylavom visada, užsiėmėm lavinamom užduotim, stengėmės kuo daugiau patirti, daug su juo kalbėjom, kartu dūkdavom, žaizdavom. Žinoma viskas tęsiasi ir dabar. Kol dar reikia mamos, man smagu ir gerai jaučiuosi atiduodama save visą.
Taip pat kollas džiaugiuosi darželio pasirinkimu. Darželyje pagrinde rusakalbių grupės, bet maniškio grupė lietuvių, nors auklėtojos su kai kuriais vaikais kalba rusiškai. Aš manau vaikui naudinga girdėti ir pramokti ir kitą kalbą. Kaip tik mamyčiu klube girdėjau, kad vaikui geriausia girdėti ir lengviausia išmokti kalbą ir ne vieną iki 3 metų. Tebunie kolkas antra kalba rusų. Aš asmeniškai visiškai jos nemoku ir nieko nesuprantu ir buvo net kilusių abejonių dėl darželio, kad ne tą pasirinkau, nes nuėjus į visų tėvų bendrą susirinkimą nieko nesupratau, nes viskas vyko rusiškai. Bet kalbą kitą dedu kaip pliusą darželiui, o ne minusą. Dar darželyje patinka auklėtojos, padėjėjos. Taip pat kas savaitiniai planai vaikams. Kiekvieną savaitę auklėtojos paskiria temą ir ja daro darbelius, mokinasi įvairių dalykų, skaito pasakas. Svarbu skiria dėmesį ir smulkiajai motorikai. Praitos savaitės tema buvo gyvūnai. Pamokos veikia! Tajus sakydavo, kad arklys daro Aaa, o dabar namie sakė, kad arklys sako igaga. Dar mane nustebino, kai prieš dvi savaites vėlavom į darželį pusryčių. Tajus sako man, kad vaikai niam, sakau parodysi kur valgykla ir jus davė kan ranką ir nuvedė! O vedė visai į kitą darželio galą, laiptais žemyn, aukštyn, dešinėn, kairėn, tiesiai, kairėn, dešinėn, aukštyn, žemyn. Atgal grįždama net nublūdinau palikus vaiką valgykloj. Net auklėtojos išsižiojo, kad atvedė mane į valgyklą.
Taigi darželis vaikui yra naudingas ir reikalingas, kuriame leidžia laiką, žaidžia, valgo, miega, lavinasi ir tikrai džiugu, kai vaikas pripranta ir suvokia, kad jame leis dieną, kol tėveliai dirba
Šauniai viskas susidėliojo! Sėkmės jums ir toliau 🌷