Kelkis, Adomai, laikas į darželį!

Aš Toma, beveik dviejų metų Adomo mama. Su šeima gyvenam Klaipėdoj, nors širdimi kitur. Darželis vos už kelių šimtų metrų, jei ne statybos už lango, galėčiau balkone gerdama kavą žiūrėti kaip jam ten nuo rugsėjo seksis. Bet statybos nemažos, keturi daugiabučiai išdygo mums čia begyvenant, tad nepavyks. O ir nereikia.

Adaptacija vyksta tik tada, kada tėvų darželyje nebūna, o ji vistiek bus. Vienokia ar kitokia: išreikšta ašarom ar džiaugsmu, blogesniu miegu, ar kaip tik geresniu, nes įsivažiuos ritmas… Nervingesniu vaiku namuose, ar kaip tik nervingesniu darželyje. Kažkaip tai bus, bet viskas vistiek bus gerai. Neabejoju. Juk retai kuriam būna blogai. Labai retai.

Lengvai kalbu? Ne lengvai, o su patirtim ir gal kiek su šaltesniais nervais, nei įprastos mamos. Esu buvusi privataus darželio auklėtoja ir direktorė. Savo nuosavo. Pabrėžiu dėl to, kad dirbti auklėtoja yra viena, bet dar ir viskam vadovauti jau visai kas kita. Ne tik pažįsti visus darželio kampus, žinai visą “virtuvę” ir esi už tai atsakinga, bet dar ir vaikus prižiūri. Turint savo verslą šitie du dalykai neišvengiasi. Bent jau buvo neišvengiami mano atveju.

Vienu metu darželius turėjom net du, daug dirbom. Kiek daug metų girdėjau tą patį: jau kai turėsi savo vaikų bus lengva, jau kai turėsi savo vaikų, tai turbūt vesi į privatų, jau kai turėsi savo… Taip, iš tikrųjų su Adomu nėra sunku, apart visų įprastų buitinių dalykų. Ne, apie privatų net negalvojom, vien dėl to, kad vat būtent savo patirtimi esu įsitikinusi, kad svarbu ne vieta, o ten dirbantys žmonės. Juk jeigu auklėtoja dėl kažkokių priežasčių nepatiks jūsų vaikui, tai ji ir nepatiks, kaip ir mums nepatinka daugelis žmonių, nesvarbu kokioje vietoje jie dirba. 

Mes su vyru tuos darželius pardavėm, susilaukėm sūnaus. Ir kaip ir visur gimus vaikui užpildžiau paraišką darželiui gauti. Buvo vienintelis kriterijus - arti. O visa kita bus savaime. Ir jei atvirai, galvojau, kad kol jis gaus darželį, būsim iš čia išsikraustę, kažkur arčiau širdies gyvensim. O štai sulaukėm rugsėjo taip greitai, kaip ir visko gyvenime. Buvo toks nerimo laikas dėl to, ar mano pasirinkimas geras, dėl to, kad gal reikėjo labiau pasidomėti ir pasigilinti, bet tas laikas truko neilgai. Apsilankius darželio susirinkime visiškai nusiraminau. Viskas labai patiko. Bet apie tai kitą savaitę, o dabar apie mūsų Adomą. Apie mūsų darželinuką Adomą.

Adomas Beržonskis, du tūkstančiai devynioliktųjų lapkritinukas. Mūsų sūnus. Mūsų su vyru Andrium. Sakyčiau labiausiai vykęs  “projektas”. Pasirodęs laiku ir vietoj. Kur jis tik neapkeliavęs, kur jis tik neapvažiavęs, kur jis tik nebuvęs… Kadangi mėgstu socialinėj erdvėj dalintis trumpomis istorijomis, žinoma, juose daugiausia karaliauja jis, todėl visi mato ir sako, kad “jau tam tai bus lengva daržely”. O vat pažiūrėsim, vienokia ar kitokia adaptacija vistiek bus. 

Adomas mėgsta žmones. Mėgsta keliones, tik ne sėdėjimą mašinos kėdutėj. Visada šypsosi, yra išdykęs, kartais perdaug. Bet sakykit ką norit, išdykę vaikai visiems patinka daug labiau. Mylimas, milintis ir mielas. Mėgsta dalyvauti bėgimuose, žygiuose ir varžybose. Na gerai gerai, mėgsta tėvai ir visur Adomą kartu tempiasi. Bet jam patinka. Tikrai. 

Ai, jis mėgsta ilgai miegoti…Taigi:
-Kelkis, Adomai, laikas į darželį! Ten reikia būti nuo ankstaus ryto. Kelkis, keliausim ir pažiūrėsim kaip ten tau seksis. O mama ir tėtis sėkmės palinkės ir visada visada tau padės.

Dalinuosi pirmuoju įrašu ir džiaugiuosi prie jūsų prisijungusi, tiksliau sugrįžusi. Sugrįžusi kitame, manau netgi geresniame amplua, kadangi būdama auklėtoja savo mintimis apie darželį dalinausi čia, Mamyčių klube, rubrikoje "10 kartų atgal", na o dabar apie darželį iš mamos lūpų. 

Iki kitos savaitės!

Toma ir Adomas