Šiandien pasirodęs Lolitos-dlk straipsnis "Grąžinkite man mano vaiką" apie tai, kad ji nebepažįstanti darželį lankančio savo sūnaus Dovydo, kuris naktimis, rodos, ima šaukti "Išleisk" sukėlė nemažai diskusijų ir sulaukė mamų patarimų.
O mes suskubome kreiptis į psichologę Viką Aniulienę (www.sprendimucentras.lt). Štai jos komentaras (ačiū už tokį operatyvų atsakymą):
Kiekviena mama (nekalbu apie išimtis) besąlygiškai myli savo vaiką ir nori jam visokeriopos laimės ir sėkmės, dėl to, kai mes matome savo vaiką nuliūdusį ar sunerimusį, mums tampa dar bent tris kartus liūdniau. Jei situacija užsitęsia, tada visai pasimetame. Taip, matyt, nutiko ir šį kartą.
Paskaičiau, pamąsčiau ir štai kokios mintys man kilo:
Vaikai sapnuoja košmarus labai dažnai ir jiems tuos košmarus sukelia ne tik neigiami įvykiai, bet ir bet koks didesnis įspūdis, kuris nebūtinai kelia neigiamas emocijas. Pvz. Naujas gyvūnas namuose, naujas žaislas, kurio labai norėjo.
Vaikai puikiai jaučia ir išmoksta manipuliuoti situacija bei labai gerai jaučia, kada mama yra visiškai pasimetus ir tai daryti yra patogiausia.
Dabar tie dalykai, kuriuos norėčiau akcentuoti:
Bendradarbiavimas "mama - auklėtoja" yra būtinas, norint dalyvauti savo vaiko gyvenime. Nėra nepatogių klausimų ar situacijų. Jūs tam žmogui patikite savo brangiausio turto priežiūrą, dėl to turit įsitikint jo kompetencija bei žinot, ką Jūsų vaikas veikia ir kaip elgiasi su juo. Auklėtojai taip pat labai svarbus grįžtamasis ryšys: kaip vaikas jaučiasi darželyje? Ką pasakoja? Ar jam patinka? Kaip galima pagerinti situaciją, jei nepatinka? Nes tai auklėtojos tiesioginis darbas. Dažnai dėl lietuviško "nepatogu" tas komunikavimas nevyksta.
Pagalbos paieška: labai rėžia ausį, kai mama sako, jog jaučiasi tikrai ne geriau, bet vis grįžta vėl ir vėl pagalbos į tą pačią vietą, kur tos pagalbos ieškojo. Nenoriu nuvertint kitų mamų pagalbos, tikrai forumas yra viena geriausių vietų, kur gali pasisemt informacijos, pasidalint patirtim ir pan. Bet yra atvejų, kai nerimas, beviltiškumo jausmas ir pagalbos poreikis auga, o pagalbos nesulaukiama tokios, kokios reikia.
Labai kviečiu mamą realiai įsivertint situaciją ir pagalvoti, kokios pagalbos reikia ir ar reikia? Ar reikia paramos ir palaikymo "viskas bus gerai", ar reikia konkrečių žingsnių: susigaudyt savo jausmuose, žinoti, kodėl vienoj ar kitoj situacijoj vaikas reaguoja būtent taip ir kaip elgtis su juo.
Pirmu atveju, kai reikalinga parama ar palaikymas, net tokia pirminė psichologinė pagalba - tai visa tai tikrai rasit čia.
Jei jaučiatės susipainiojus, beviltiškoje situacijoje ir jau nebežinote kur ir ko griebtis, būtinas kitas žingsnis - kalbėkite su vaiko auklėtoja, su darželio psichologe/u ar šeimos psichologe/u. Nes asmeninė konsultacija, įsigilinimas į, rodos, nereikšmingus sprendimus pateikia atsakymą.
Vienaip ar kitaip visada žinokite, kad Dovydas turi pačią geriausią mamytę, kokią tik gali turėt, nes ji yra labai susirūpinusi savo vaiko situacija, nenumoja ranka, bet ieško atsakymų.
Labai nuoširdžiai linkiu tuos atsakymus rasti :)
