Prieš metus mirė mano močiutė, vaikų prosenėlė. Mes visi ją labai labai mylėjome ir jos išėjimas iš gyvenimo mums visiems buvo žvėriškai skaudus. Per metus nebuvo nei vienos dienos, kad apie ją nepagalvočiau...Na, bet taip sudėliotas visas gyvenimas. Kas turi pradžią, turi ir pabaigą... Į šarvojimo salę savo mažųjų nesivežiau. Tik paskutinę dieną, tiksliau, paskutinį rytą jos atvažiavo kartu su tėčiu penkioms minutėms. Atėnė (11 mėn). reagavo kaip į pramogą - nieko nesuprato. Daug žmonių, veiksmas kažkoks ir tiek. O Gelminė (4,6m.) viską suprato. Dairėsi didelėmis akimis ir prapliupo verkti. Tiesiog aš verkdama "užkrėčiau" ir ją. Vėliau vaikus išvežėme draugei ir nieko nematė. Ir tik tada, kai nuvažiavome į kapines Gelminė mane privertė susimąstyti, kokios baisios mūsų laidojimo tradicijos! Uždavė klausimus: "Jeigu čia močiutė - tai kur ji? Ką, jūs ją užkasėt?" "Kas jai dabar bus"? "Mama, kaip Jūs taip galėjot?" "O jūs ją užkasėt su ta lova medine"? "Kas ją užkasė? Tėtis? Kas? Kas, pasakyk" ir vėl vaiko ašaros... Suprantu. Buvo močiutė, duodavo saldainių, draugaudavo abi, o dabar prašau... Kažkas, kažkokie dėdės paimė ir lyg niekur nieko užkasė mylimą močiutę! Aiškinau jai, kad ji sirgo, kad visi žmonės miršta ir t.t. Bet neveikė niekas. Tik prabėgus metams aprimo su klausimais. Bet močiutės tikrai nepamiršo! O ir aš pati nenoriu, kad ji ją pamirštų... Kaip reikėtų elgtis tokiu atveju? Kaip vaikui paaiškinti? Kaip padėti vaikučiui susivokti? Ačiū, Vaida
Laba diena,
sako,kad vaikas pradeda mirtį suvokti tik nuo 5 metų. Nuokada ir kaip supažindinti vaiką su mirtimi sprendžia tėvai. Manau, kad kaip ir bet ko mirties nepavyks įdėti į maišą ir paslėpti. Apie ją reiktų pasakotikaip apie natūralų ir neišvengiamą dalyką. O kaip pasakoti tai vėl gi priklauso nuo to kaip tėvai tą mirtį priima. Apskritai žmogui būdinga vengti kalbėti ir net mąstyti apiemirtį. Tai mūsų įgimtas instinktas. Sveikintina, kad Jūs neišsisukinėjate nuo tokių klausimų. Tik kaip viską pateikt? Vyresniems vaikams tinka pavyzdys su pirštine. Paimat pirštinę ir sakot " va ranka- tai čia esi tu, o čiapirštinė- čia tavo kūnas. Tam kad gyventum pasaulyje, va būtent čia, tu turi būti kūne (užsidedam pirštinę). Kūnas tau reikalingas, kad galėtum judėti, vaikščioti,kad tave matytų, kad galėtum jausti ir apkabinti mamą. Kartais ima ir pasidaro taip kad kūnas susidėvi- suplyšta, suyra, sulūžta koja, ranka, suskausta šoniuką ar galvytę. Tu esi ir būsi, bet kai kūnas susidėvės reikės jį keisti arba palikti (nusiimat pirštinę). Ir va šitas kūnas (rodot į pirštinę) taine tu. tu gi čia (rodot į ranką). Dėl to visai nesvarbukas nutinka tam kūnui, nes ten tavęs nėra..."
Į šitą pasakojimą galima itraukt viską,kas Jums priimtina: religija, reinkarnacija ar tai kuo tikite.
Meragitė auga, ir tikiu, dar spėsit jaiviską suprantamai paaiškint
Pagarbiai
Psichologė Vika
Prieš metus mirė mano močiutė, vaikų prosenėlė. Mes visi ją labai labai mylėjome ir jos išėjimas iš gyvenimo mums visiems buvo žvėriškai skaudus.
Per metus nebuvo nei vienos dienos, kad apie ją nepagalvočiau...Na, bet taip sudėliotas visas gyvenimas. Kas turi pradžią, turi ir pabaigą...
Į šarvojimo salę savo mažųjų nesivežiau. Tik paskutinę dieną, tiksliau, paskutinį rytą jos atvažiavo kartu su tėčiu penkioms minutėms. Atėnė (11 mėn). reagavo kaip į pramogą - nieko nesuprato. Daug žmonių, veiksmas kažkoks ir tiek.
O Gelminė (4,6m.) viską suprato. Dairėsi didelėmis akimis ir prapliupo verkti. Tiesiog aš verkdama "užkrėčiau" ir ją. Vėliau vaikus išvežėme draugei ir nieko nematė.
Ir tik tada, kai nuvažiavome į kapines Gelminė mane privertė susimąstyti, kokios baisios mūsų laidojimo tradicijos! Uždavė klausimus:
"Jeigu čia močiutė - tai kur ji? Ką, jūs ją užkasėt?"
"Kas jai dabar bus"? "Mama, kaip Jūs taip galėjot?"
"O jūs ją užkasėt su ta lova medine"?
"Kas ją užkasė? Tėtis? Kas? Kas, pasakyk" ir vėl vaiko ašaros...
Suprantu. Buvo močiutė, duodavo saldainių, draugaudavo abi, o dabar prašau... Kažkas, kažkokie dėdės paimė ir lyg niekur nieko užkasė mylimą močiutę!
Aiškinau jai, kad ji sirgo, kad visi žmonės miršta ir t.t. Bet neveikė niekas. Tik prabėgus metams aprimo su klausimais. Bet močiutės tikrai nepamiršo! O ir aš pati nenoriu, kad ji ją pamirštų...
Kaip reikėtų elgtis tokiu atveju? Kaip vaikui paaiškinti? Kaip padėti vaikučiui susivokti?
Ačiū, Vaida