Viskas prasidėjo įpusėjus vasarai. Dieną saulė, karštis, naktį škvalas, audra, žaibas, griaustinis. Klimatas keičiasi aukštin kojom. Vis daugėja tų stichijų. Ir mane tai gazdina. O dar buvau ir apie Majų kalendorių prisiskaičius. Kai tik vakaras, vaikas užmiega, tai mane aplanko blogos mintys. Pradedu isivaizduot vėsulus, žodžių visokiausias stichijas pas mus. Labai bijau dėl vaiko, galvoju, kad jis dar per mažas tai patirti, kad jis nori gyventi. Galvoju kaip ji išgelbėti. Galvoju kas būtu, jeigu būtų. Ne vieną vakarą praleidau ašarodama, kai buvo pas mus tos audros. Anksčiau apie tai negalvodavau, tik sapnuodavau pasaulio pabaigas. Porą kartų iš eilės sapnavau, kad stoviu ant krašto ir laukiu, nes artėja didelė būrią, kurį užpils visą pasaulį. Poto dar, pakrantė, jūra, daug žmonių, žinau, kad jūra kils, ir bėgu pasislėpti į namelį. Dar sapnuojau, kad kažkas atskrenda mus sunaikinti, sprogdina, žmonės dega. Jau senokai sapnavau pasaulio pabaigą, bet užtat apie tai galvoju, o jei dar ir oras blogas, tai išvis depresija. Nežinau kaip man nusiraminti, bandau galvoti į gerą pusę, bet nevisada ir nelabai išeina. Labai bijau dėl vaiko. Ir dar pas mane tokios mintys yra, kaip einam su vaiku per tiltą, o mintyse, kad tuoj tiltas pradės krist, ar mašina mus numuš, baisios mintys, kartais pati savęs bijau...
oi,mamukai,...iseisit i darbus,vaikai i darzelius ir baigsis jusu prisigalvojimai,fantazijos.kol buvau motinystes atostogose blioviau del visko,kankino PMS..pykausi su vyru-is absoliutaus neturejimo ka veikti.db kai jau dirbu,dukryte lanko darzeli,atsirado milijonai rupesciu ir apie pasaulio pabaiga nera kada mastyt 😀 ramybes ir geru emociju jum.
Sveikutes mamytes,
Jartojuos ir rasau vel: sugesdo mano kompiuterio klaviatura tai isanksto atsiprasau uz galimas klaidas.
Jau nestumo metu, laukiantis ir pagimdzius motina gamta taip jau sutvarke musu organizma, jog mes mamos prasdesdame mastyti globaliai: uraganai, zemes sdrebejimai, potvyniai ar net pasaulio pabaiga atrosdo cia pat- ranka pasiekiama. O pagalvokit kai buvot 17-18 metu kaip ziurejot i tas "artejancias " problemas.
Jei gilintis i gamta tai apstu pavyzdsziu: muses kiausinelius deda ant maisto, kuriuo turetu garsdziuotis vos issirite palikuonys ir t.t ir pan. galima vardint ir vardint.
Mums tas jausmas reikalingas, kasd galetume nuspet apgint, globot ir saugot savo vaikus. SDar mums atsiransda jausmas apgint saugot ir globot visus nuskriaustus vaikus, cia irgi taip motinele gamta sudeliojo, kasd nei vienas vaikas neliktu be prieziuros...
Tuos jausmus galima nuslopinti: kazkokia veikla, kitomis problemomis ar rupesciais arba galima surengti akcija- surinkti vaikiskus sdrabuzelius ir zaislus is visu, kam jie jau nebereikalingi ir nuvezt i globos namus, pradet globot vaika. Tam visai nebutini vaiku namai salia musu pilna nuskriaustu, tevu pamirstu vaiku kurie jau senai neragave silto maisto...
Kaip elgtis su tomis mintimis: ar jas vyti ar imtis kazkokios veiklos keikvieno asmeninis reikalas, tubut reikia atsisukt i save ir sau pasakyt: "gerai, potencialo turiu. O kas dabar? ka as noriu daryt su tom mintim ir kokiu budu tai padaryt?"
Pagarbiai
taip elenyte 😉 na tikekimes ,aki psichologe tures laiko,galbut pades,parasys kaip tiksliau reiketu galvoti,na nezinau,kaip su tuo kovoti 😉
bandysiu taip ir daryt, kaip tik blogos mintys ateis, pradesiu galvot apie linksmus dalykus. Nes su tokiom mintym tikrai i depresija ivarisiu save
butent,as taip ir veju savo blogas mintis lauk,tiesiog pagalvoju ir iskart uzdraudziu savo fantazijai isiaudrinti...taip ir vyksta darbas su savimi 😀 viskas bus gerai tiek musm ,tiek musu vaikuciams,anukams....reikia galvoti tik tai sitaip 😉
As taip pat kartais issigastu savo minciu,kurios atsiranda,pradejus isivaizduoti kazka negero,kas gali nutikti vaikui ar aplamai del seimos ar ir tos pacios musu zemes.... Atsimenu net buvo minciu-tai kam tada gimdyti vaikus,jeigu viskas pranasaujama tik,kad bus blogai,kad zmones patys sunaikins pasauli ir atrodo,kad sviesos mazai yra gyvenime. Bet,pasirodo,mes patys tersiame savo gyvenima tomis juodomis mintimis,nes mintys grizta materialumu,gal ne mums patiems,bet kazkam kitam? Tad siulau pradeti nuo saves-atsikratineti tu negatyviu minciu,tu juodu ateities vaizdiniu,kuriu,galu gale ir gal visai nebus.Juk nebutinai turi buti taip,kaip mes prisifantazuojame ir prisigalvojame. Kuo mes galvosime teigiamiau ir sviesiau,tuo ir ateitis bus teigiamesne,nes patys ja ir sukursime 😀 Pagaunu save kartais,kad imu "kurti" kazka baisaus apie savo gyvenima ir puolu vyti savo blogasias mintis. Taip,kad stenkites atsikratyti savo neigiamu minciu ir pacios 😀 O jei per sunku,tai istiesu palengvina kokie zoliniai vaistukai,tiesiog ne taip jautriai i viska reaguoji 😀
o as maciau ta komercini 2012 filma, man ir jo uzteko, akd issigasciau, sakau vyrui, kam mes gimdom vaika, jei jis tuoj mirs, na tokiu nesamoniu uzplaukia, nesakau, bet man po gimdymo buvo konktreti depresija pora savaiciu, o kitoms, buvo vienai pazistamai, tik po poros metu atsirado.
Pabandyk isgerti Acosedum lasiuku, jie nekalti, homeopatiniai, tinka net kudikiams, bet labai gerai veikia, padeda nusiraminti, man jie labai padejo. Arba Jonazoliu arbatos pagerk, is karto lengviau pasidarys, apsiraminsi, nebus tokios paniskos baimes i viska
visiskai tave suprantu,nes esu lygiai tokia pat jautri ir zinok mano mintys tokios pat kaip tavo ...as irgi bijau to,kas pranasaujama Nostrodamo,Maju kalendoriaus ir mokslininku,nes viskas veda i tai,taciau kiekviena syki,kai tik apie tai pagalvoju veju sias mintis tolyn,tiesiog stengiuosi apie tai negalvoti,na kaip cia pasakyti tiksliau,tiesiog galvoti,jog viskas bus gerai,mes ir musu vaikuciai tikrai gyvensime,kazkas bus,kas tik sukres visa paauli,bet i geraja puse ir zmones tiesiog taps geresni,po tam tikro ivykio...kalbu apie tai,nes visai neseniai prisiverciau,isdrisau ir paziurejau filma Nostradamus 2012,kuriame analizuojamos Nostradamo pranasystes ir mokslininku isvados.is pradziu buvo baisu ziureti,bet gale filmo nusiraminau,ir tikiu,kad viskas bus tik i gera zmonijai,tai yra mums 😀
tikrai taip😀
tikiuosi praeis, matai, as viska laikau savyje, su nieku apie tai nekalbejau, tik cia parasiau pirma karta. o kaip sakoma issiliek ir bus lengviau
na tu siaip elenyte jau isvis labai stipriai i tai reguoji..galima paverkti ir tt.bet po to vel juk reikia gyventi ir dziauktis tai ka turi.bet jei tau nepraeina tokios mintys tuomet tikrai pakalbek su kokiu specialistu.
na va, nors ne viena. bet vistiek geriau tokiu minciu nebutu
zinok tikrai nors galiu nuraminti,jok nesi viena tokia😀 as ir verkiu del kiekvienos smulkmenos,kas liecia vaikus...
vaivita, auginu viena, bet gyvenu pas mama.
Esu irgi labai jautri, sian maciau, vaikas sedi vezimelyje ir verkia, o vyras tikriausiai tevas buvo ji uz rankos krato, kad nusiramintu. panasaus amziaus kaip maniskis, tai vos asara neisbego, kaip galima taip. taip vaiko pagailo, matesi, kad tevas geria. o tokiu tevu vaiku man labai gaila
sveikute.zinok elenyte,ne tu viena taip galvoji ir bijai.kas antra tapusi mamyte manau tai patiria.as ir pradejau darytis kazkokia ne sava.kiekviena istorija apie vaikus,nelaimes,mane isveda iki asaru.patapau l jautri.bet tai normalu manau.juk gyvename nebe vien sau,bet ir savo vaikams.o taip norisi visko ko geriausio.ir kad musu mazieji butu apsaugoti...manau reikia kuo daugiau galvoti pozityviai,ir ginti blogas mintis salin.nes tai kenkia mums ir musu vaikams.reikia dziauktis kiekviena diena...
sveika, oje kaip baisiai ir vaizdžiai tu čia parašei. Negerai, kad taip paniškai visko bijai, baisu ir man, bet kažkaip nesureikšminu to. O tu viena su vaiku gyveni ar vyras yra? Nes man susidarė įspūdis, kad viena ir nesijauti saugi? Ar klystu?
Viskas prasidėjo įpusėjus vasarai. Dieną saulė, karštis, naktį škvalas, audra, žaibas, griaustinis. Klimatas keičiasi aukštin kojom. Vis daugėja tų stichijų. Ir mane tai gazdina. O dar buvau ir apie Majų kalendorių prisiskaičius. Kai tik vakaras, vaikas užmiega, tai mane aplanko blogos mintys. Pradedu isivaizduot vėsulus, žodžių visokiausias stichijas pas mus. Labai bijau dėl vaiko, galvoju, kad jis dar per mažas tai patirti, kad jis nori gyventi. Galvoju kaip ji išgelbėti. Galvoju kas būtu, jeigu būtų. Ne vieną vakarą praleidau ašarodama, kai buvo pas mus tos audros.
Anksčiau apie tai negalvodavau, tik sapnuodavau pasaulio pabaigas. Porą kartų iš eilės sapnavau, kad stoviu ant krašto ir laukiu, nes artėja didelė būrią, kurį užpils visą pasaulį. Poto dar, pakrantė, jūra, daug žmonių, žinau, kad jūra kils, ir bėgu pasislėpti į namelį. Dar sapnuojau, kad kažkas atskrenda mus sunaikinti, sprogdina, žmonės dega. Jau senokai sapnavau pasaulio pabaigą, bet užtat apie tai galvoju, o jei dar ir oras blogas, tai išvis depresija. Nežinau kaip man nusiraminti, bandau galvoti į gerą pusę, bet nevisada ir nelabai išeina. Labai bijau dėl vaiko. Ir dar pas mane tokios mintys yra, kaip einam su vaiku per tiltą, o mintyse, kad tuoj tiltas pradės krist, ar mašina mus numuš, baisios mintys, kartais pati savęs bijau...