Naktį pažadintos turite žinoti kaip gelbėti vaikui gyvybę

Jau penkios dienos praėjo, jau viskas gerai ... per plauką, o aš negaliu rasti ramybės, neagaliu atsigauti nuo siaubo, nebesvarbūs tapo daugelis anksčiau svarbių dalykų ir toks svarbus tapo laikas leidžiamas kartu su vaikais, ypač su mano mažiausia mylimuke, mano širdele, mano laime... Vis dar negaliu žiūrėti į ją be ašarų akyse - mes tik per plauką kartu - kiekviena jos šypsena, meilus žvilsnis, buvęs toks įprastas anksčiau - dabar tai neįkainojama dovana man, aš dėkoju už tai Dievui, vyresnei dukrai, kaimynui ir visam pasauliui. Aš noriu papasakoti Jums tą siaubą, kad būtumete budrios, o, neduok Dieve, jei taip atsitiktų, žinotumėte ką daryti. Praeitos savaitės pimadienį mano mažoji (1 metukų ir 3 mėnesiukų amžiaus) pradėjo vemti ir viduriuoti, temperatūra - 37,2. Nuvežiau ją į polikliniką. Daktarė pasakė - roto virusas ir liepė gydyti vaiką namuose taip, kad būtų išlaikytas skysčių balansas - kiek išvemia, ar išviduriuoja, ne mažiau turi išgeri vandens, o valgyti ant vandens virtus ryžius, morkas. Jei vaikas taptų vangus, arba negertų vandens, tuomet važiuoti į infekcinę ligoninę. O šiaip, sakė daktarė, trys dienos ir liga pasibaigs. Tai viskas, ką man pasakė daktarė ir pasiuntė vaiką į mirtį. “Daktarė” neturėjo laiko (daug kitų pacientų eilėje laukė), o gal ir kvalifikacijos pristigo mane informuoti apie tai, kad vaikas be vandens dar būtinai turi gerti Rehydroną (jei man nepavyktų sugirdyti reikiamos dozės – reiškia turiu važiuoti į ligoninę) ir apie tai, kad aš stebėčiau, jog vaiko PAMPERSAS BŪTŲ ŠLAPIAS, kas reikštų, kad būklė nėra kritinė, skysčių balansas organizme nepaisant vėmimo vis dar yra patenkinamas, nes priešingu atveju aš turėčiau skubiai važiuoti į ligoninę, kad statytų vaikui lašelinę. Aš gydžiau savo mažutę taip, kaip liepė poliklinikos “daktarė”. Buvo lengva, nes vaikui net siūlyti vandens nereikėjo – pati gėrė daug ir dažnai. Tiesa, nevalgė jokio maisto. Taip, ji atrodė ne tokia energinga kaip įprasta, šiek tiek pavargus, bet besidominti viskuo, žaidžianti, bendraujanti. Na, galvojau, kad vaikas pavargęs (bet tikrai ne kaip lapas) čia normalu - juk ir mes nebūtume labai energingi, jei vemtume, o kad košės nenori, tai aš irgi nenorėčiau jei mane pykintų … Antrąją dieną pakilo aukšta temperatūra, bet vaikas nėbevmė ir nebeviduriavo. Kai žvakute numušdavome temperatūrą, vaikas buvo linksmas. Paryčiais iš antrosios į trečią dieną ji vėl išvėmė labai daug vandens - tai buvo vienas labai gausus išsivėmimas po pirmojo pavalgyto mano pienuko iš krūties. Po to iš karto nukrito temperatūra - tapo normali, vaikas daugiau nei vėmė, nei viduriavo,nei karščiavo – apsidžiaugiau – viskas pradeda gerėti, taip, buvo pavargus, bet jau sveikstanti atrodė, buvo linksma, bendraujanti, žaidžianti, bet …………. jau para kaip SAUSAS PAMPERSAS, nepaisant to, kad geria daug vandens !!!……………….. va čia aš privalėjau, jei tik būčiau žinojusi, skubiai važiuoti į ligoninę - reiškia ji visai nesisiojo, o nuodingosios medžiagos, kurios paprastai pasišalina iš organizmo su šlapimu, ėjo tiesiai į kraują. Nepaisant visko, vaikas buvo linksmas. Apie 17 val. ji pradėjo zirzti, ruošiausi ją guldyti miegučio, paimdavau ant rankų, panešiodavau ir nurimdavo ir staiga....... jos akių vyzdžiai pradėjo dideliu greičiu lakstyti į visas puses ir akys pradėjo užsivertinėti į viršų, veidą iškreipė baisus nervinis spazmas, burnos judesiai rodė, kad ji nebegali įkvėpti oro …. aš praradau nuovoką – kurį laiką kaip suparalyžuoto mąstymo aš žiūrėjau į ją nieko nedarydama , o ji tuo tarpu duso, kūnelį pradėjo tąsyti traukuliai, aš pagriebiau ją ant rankų ir, nesuvokdama nei ką darau, nei ką turėčiau daryti, išbėgau su ja į lauką, pakeliui rėkdama vyresnei dukrai, kad kviestų greitąją. Iki šiol logiškai paaiškinti negaliu, kodėl vaikui nebekvėpuojant nepuoliau iš karto daryti dirbtinio kvėpavimo ir kurių galų bėgau į lauką ???….. dabar suprantu, kad tai Dievo ranka mane stumė iš namų - man buvo būtinas blaiviai mąstantis žmogus šalia, kuris padėtų. Iki šiol negaliu atleisti sau – aš, kuri visiškai šaltų nervų, bebaimė ir racionalaus mąstymo asmenybė esu kritinėse verslo ir ne tik situacijose, kuriose dauguma išskysta, aš – ta kietuolė - 100 % praradau nuovoką svarbiausiu savo gyvenimo momentu – kai neatidėliotinai skubi pagalba buvo reikalinga mano nekvėpuojančiai, mėlynuojančiai, traukulių tąsomai dukrytei .............. aš tuo momentu pamiršau visą žmonijos išmintį, netgi tokį primityvų ir logišką dalyką – „Jeigu žmogus nekvėpuoja, reiškia, turi jį paguldyti atversta aukštyn galva, atidaryti kvėpavimo takus ir daryti dirbtinį kvėpavimą“. Ačiū Dievui, kieme stovėjo kaimynas – aš bėgau prie jo maldaudama kviesti daktarą ir suvokdama, kad joks daktaras nespės atvažiuoti, nei patys spėsime vaiką nuvežti į ligoninę, aš maldavau Dievo gelbėti mano vaiką, nes tai, kas vyksta, tai yra neimanoma, to negali būti, aš to neišgyvensiu. Aš bėgau spausdama vaiką prie širdies, nors privalėjau nekvėpuojančiai mergytei atlošti galvą, kad taptų praeinamesni kvėpavimo takai... tuo tarpu prilėkė prie manęs vyresnioji dukra nešina telefonu ir šaukdama, kad su manimi kažkas nori kalbėti, aš nieko nesakydama nustūmiau ją šalin – „koks gali būti kalbėjimas dabar?!“ (Padariau klaidą – aš tik vėliau supratau, kad tai buvo greitoji pagalba – jie telefonu mane būtų konsultavę kaip suteikti vaikui pagalbą...) Kaimynas įsodino mane į automobilį ir rūko dideliu greičiu į ligoninę, tuo pat metu skambindamas greitajai ir prašydamas, kad sutiktų mus pakeliui, nes vaikas miršta, mes nespėsim...Tuo tarpu vaiko lūpos, veidas visiškai pamėlynavo, iš burno pradėjo eiti putos, ji gulėjo jau net nebetraukoma traukulių – tai buvo viskas. Aš klykiau kaimynui, kad jis sakytų ką turiu daryti, ačiū Dievui, jis pasakė, - „daryk dirbtinį kvėpavimą“. Pati jau nebūčiau susivokus, aš buvau kaip stabo ištikta. Aš niekada gyvenime nesu to dariusi, nemoku, bet mačiau kaip tai atrodo filmuose, nebebuvo kada galvoti, kišu pirštą dukrai į burnytę, kad ją atidaryti ir, o siaube ! – ji neatsidaro, aš su didžiausia jėga negaliu atidaryti vaikui burnos (vėliau man daktaras paaiškino, kad tai buvo toks stiprus nervinis raumenų spazmas, kuris ne tik burną, bet ir kvėpavimo takus vaikui visiškai užspaudė). Vėliau daktaras paaiškino, kad jei neatsidaro burna, tuomet privalėjau apžioti burną kartu su nosimi ir pūsti orą, arba pūsti tik pro nosį. Aš to nežinojau, pūčiau pro burną – nežinau kiek ten oro pateko, girdėjau tik nuo mano pūtimo besimakaluojantį kaip balioną dukros liežuviuką. Gilus pūtimas į burną ir ranka spaudimas į širdelę jos plakimo ritmu – viens, du, trys, keturi ir vėl iš pradžių – pūtimas į burną ir spaudžiu širdelę - viens, du, trys, keturi. Kartojau ir kartojau iki dabar kasnakt sapnuoju - viens, du, trys, keturi ..., ausyse spengė, nieko nesuvokiau, nieko negirdėjau, nieko nemačiau, tik kažkur lyg iš kito pasaulio jau kelintą kartą vis tą patį sakantį kaimyną išgirdau – „baik – gi vaikas jau verkia, ar negirdi, viskas gerai“. Aš atsipeikėjau, baigiau kaip robotas daryti tą kvėpavimą, ar Jūs galite įsivaizduoti kokia laimė ! - mano vaikas verkė !. Kaimynas juokėsi, aš verkiau ir juokiausi. Negali būti didesnės laimės gyvenime, nei ta, kuri man nusišypsojo ! Įstengiau mesti žvilgsnį pro automobilio langą – kamštis... niekas niekur neskuba, mes važiuojam priešpriešine eismo juosta... Tą kaimyną man Dievas pasiuntė ! Dabar mąstau, ar neturėtų tokiems atvejams būti kažkokios vėliavos ar panašiai, kurias pamatę kitos mašinos pasitrauktų ir duotų kelią taip, kaip švyturėliams? Gydytojų komanda jau buvo pasiruošusi ir mūsų laukė, griebė vaiką, mane paliko už uždarų durų. Po kurio laiko mes sulaukėme gerų žinių – vaikui viskas bus gerai, be jokių pasekmių – tiesiog aš nepavėlavau atgaivinti vaiką dirbtiniu kvėpavimu, mes spėjome laiku atvežti jį į ligoninę, daktarai spėjo savo darbą padaryti. Mes laimės kūdikiai ! Ir nenoriu dabar galvoti, kas būtų buvę, jei tai būtų atsitikę man paguldžius vaiką miegoti pokaituko ir pačiai išėjus į kitą kambarį, arba - naktį, kai aš miegočiau, arba jei nebūtų kieme stovėjęs mano kaimynas??????????????? Esu tikra, tai Dievas išgelbėjo mano dukrą. Gydytojų nustatyta diagnozė: dėl vėmimo ir viduriavimo vaikui susidarė kritinis skysčių, druskų ir mineralinių medžiagų trūkumas, sukėlęs metabolinius traukulius ir hipovoleminį šoką (pagal google - tai 50 % baigiasi koma ir mirtimi, priklausomai nuo suteiktos pagalbos skubumo). Vaikas į reanimaciją pristatytas jau atšalusiomis galūnėmis. Brangiosios mamytės, jei užteko Jums kantrybės perskaityti mano siaubo ir begalinės laimės istoriją, aš noriu Jus perspėti: 1. Įvykus didelei nelaimei nepasitikėkite vien tik savo jėgomis – kvieskite žmones į pagalbą vien tik dėl to, kad jie galės šaltai mąstyti; 2. Įvykus didelei nelaimei savo automobiliu iki ligoninės nuvažiuosite greičiau, nei greitoji atvažiuos pas Jus; Jei važiuojate pažeisdami eismo taisykles, įsijunkite avarinį, nuolat blyksėkite šviesomis, nuolat spauskite mašinos garso signalą. Jei pristos prie Jūsų policija, tai tik geriau, nestodami rodykite pro langus jiems ženklus, kad Jus lydėtų su savo sirenomis iki ligoninės. O ten jau išsiaiškinsite, svarbu, kad gyvybė būtų išsaugota. 3. Nepasitikėkite šventai daktarės nurodymams kaip gydyti savo vaiką, ieškokite pačios papildomos informacijos apie vaiko ligą ir jos gydymą, galimas komplikacijas, nes niekada negalite būti tikros ar daktarė geroj nuotaikoj buvo Jus konsultuodama, ar netrūko jai kompetencijos ir pan. 4. Atidžiai studijuokite ir nuolat vis pasikartokite informaciją kaip suteikti vaikui pirmąją pagalbą įvykus nelaimei. VAIKO GAIVINIMO STANDARTAS: I. Bendrosios nuostatos 1. Vaiko gaivinimas skiriasi nuo suaugusiojo, nes: 1.1. Vaikai daug dažniau miršta dėl kvėpavimo nei širdies sutrikimo. 1.2. Vaikų širdis staiga sustoja retai, paprastai tai būna kvėpavimo sutrikimo ar šoko pasekmė, o šios priežastys nulemia bradikardiją, kuri sukelia elektromechaninę disociaciją (toliau - EMD) ar asistoliją. 1.3. Skilvelių tachikardija ar skilvelių virpėjimas sudaro mažiau nei 15 proc. visų atvejų, kai širdis sustoja ikihospitaliniu laikotarpiu. 2. Gaivinimo veiksmams atlikti vaiko amžius nustatomas pagal anatomijos, fiziologijos ir epidemiologinius požymius: naujagimis - nuo gimimo iki 28 parų, kūdikis - nuo 28 parų iki 1 metų, vaikas - nuo 1 iki 8 metų, vaikas - nuo 8 iki 18 metų. 3. Vaikus mirtis dažniausiai ištinka sutrikus kvėpavimui ir esant hipoksijai bei hiperkarbijai, kurie sukelia asistoliją ir širdies sustojimą. Todėl gaivinant vaikus svarbu nedelsiant pradėti efektyvią oksigenaciją ir ventiliaciją, o ankstyvos defibriliacijos prireikia labai retai. Vaiko gaivinimo procesą sudaro 3 etapai: pradinis gaivinimas, specialus gaivinimas ir gydymas intensyviosios terapijos skyriuje. 4. Pradinis gaivinimas: 4.1. Kvėpavimo takų atvėrimas. 4.2. Dirbtinis kvėpavimas, nustojus kvėpuoti. 4.3. Krūtinės kompresijos ir dirbtinis kvėpavimas, sutrikus/sustojus širdies veiklai ir kvėpavimui. 4.4. Defibriliacija, kai yra skilvelių virpėjimas, skilvelių plazdėjimas ar skilvelinė tachikardija. 4.5. Užspringimo nustatymas ir svetimkūnio šalinimas iš kvėpavimo takų. 5. Specialusis gaivinimas: 5.1. Pradinis gaivinimas; 5.2. Kraujotakos ir kvėpavimo atnaujinimas ir palaikymas specialiomis priemonėmis (toliau - KKP). 5.3. Elektrokardiograma, 12 derivacijų elektrokardiogramos interpretavimas, aritmijos diagnostika. 5.4. Venų punkcija ir kateterių įkišimas užtikrinant vaistų sušvirkštimą. 5.5. Priežasčių, sukėlusių kvėpavimo ir/ar širdies sustojimą, nustatymas ir gydymas. 5.6. Kvėpavimo ir kraujotakos sutrikimų, sukeltų traumos, šoko, kvėpavimo nepakankamumo ir kt., gydymas. II. PRADINIS VAIKO GAIVINIMAS 6. Rekomenduojama veiksmų seka ištikus mirčiai nurodyta 1 priede. 6.1. Prieš pradėdamas gaivinti, gaivintojas turi labai greitai įvertinti situaciją ir galimus pavojus - transporto judėjimą, krintančias nuolaužas, sklindančius dūmus, ugnį, dujas ir kt., ir imtis visų įmanomų atsargumo priemonių. 6.2. Patikrinamas gaivinamojo sąmoningumas, paklausiama: „Kaip jaučiatės?“. Greitai įvertinami sužeidimai. Negalima judinti nukentėjusiojo, jei įtariama galvos ar nugaros smegenų trauma. 6.3. Jeigu vaikas atsako ar sujuda, jo padėties keisti nereikia (jei negresia pavojus, pavyzdžiui, dėl automobilių judėjimo, krintančių nuolaužų, toksiškų dūmų ir dujų), įvertinama jo būklė, jei reikia, kviečiama pagalba ir vaikas nuolat stebimas. 6.4. Jeigu vaikas nereaguoja, reikia kviesti pagalbą. Reikia įsidėmėti, kada pradėta gaivinti. 6.5. Nustatoma, ar vaikas kvėpuoja. Tai turi trukti ne ilgiau nei 10 sek. 6.6. Jeigu kvėpuoja, jį reikia paguldyti ant šono. Įtariant stuburo traumą, to daryti negalima. Stebima vaiko būklė (kvėpavimas ir kraujotaka) ir laukiama atvykstant GMP. 6.7. Jeigu vaikas nekvėpuoja, pradedama dirbtinė plaučių ventiliacija iš pradžių atliekant du efektyvius įpūtimus. Jeigu krūtinės ląsta neišsipučia, pakeitus gaivinamojo galvos padėtį, reikia bandyti dar kartą įpūsti oro. Jei krūtinės ląsta vis tiek neišsipučia, gaivinama kaip į kvėpavimo takus patekus svetimkūniui. 6.8. Pradinio kūdikių ir vaikų gaivinimo metu dirbtinė plaučių ventiliacija gali būti atliekama ir savaime prisipildančiais oro maišais (Ambu tipo), pro kaukę. Mokėti naudotis šiais maišais gaivinant vaikus privalo visi medicinos darbuotojai. 7. Labai svarbu kiek įmanoma anksčiau kviesti pagalbą. 7.1. Jeigu gaivintojas vienas, pirmiausia reikia pradėti gaivinti (tęsti maždaug 1 minutę), tada kviesti pagalbą. Šios rekomendacijos reikia laikytis gaivinant kūdikius ir vaikus iki 8 m. Gaivinant paauglius pagalbą rekomenduojama kviestis greičiau. Kai gaivintojų daugiau, vienas iš jų pradeda gaivinti, kitas kviečia pagalbą. 7.2. Jeigu paauglys yra nesąmoningas dėl: traumos, skendimo, vaistų perdozavimo ar apsinuodijimo, gaivintojas turi pradėti gaivinti ir tęsti maždaug 1 minutę prieš kviesdamas pagalbą. 7.3. Įvertinama kraujotaka: 7.3.1. stebima, ar vaikas juda, kvėpuoja, kosti; 7.3.2. patikrinamas pulsas: vaiko lengviausiai apčiuopiamas miego arterijų vietoje, kūdikio - ties žasto arterija. Pulsą rekomenduojama tikrinti medicinos darbuotojams; 7.3.3. jeigu gaivintojas yra įsitikinęs, kad kraujotaka yra, bet vaikas nekvėpuoja, dirbtinis kvėpavimas tęsiamas 20 k./min. dažniu, kol kūdikis ar vaikas pats pradeda kvėpuoti; 7.3.4. kas minutę tikrinama kraujotaka. Kiekvieną kartą tai neturi užtrukti ilgiau nei 10 sekundžių; 7.3.5. jeigu vaikas pradeda kvėpuoti, bet neatgauna sąmonės, jis paguldomas ant šono; 7.3.6. jeigu nėra kraujotakos požymių arba širdis susitraukinėja rečiau kaip 60 k./min. ir yra blogos audinių perfuzijos požymių, reikia pradėti išorinį širdies masažą, derinant jį su ventiliacija (paguldžius vaiką ant kieto pagrindo): kūdikiui krūtinės ląstos kompresijos atliekamos dviem pirštais, 1-8 m. vaikui - vienos rankos delnu, 8-18 m. vaikui - išorinis širdies masažas atliekamas kaip ir suaugusiajam. 7.4. Gaivinimas tęsiamas, kol: 7.4.1. atvyksta kvalifikuota pagalba; 7.4.2. atsinaujina kraujotaka ir kvėpavimas; 7.4.3. atsiranda biologinės mirties požymių; 7.4.4. gaivintojas išsenka ir/ar iškyla tiesioginė grėsmė gaivintojo gyvybei. 8. Užspringimas: 8.1. Kvėpavimo takus reikia stengtis išvalyti, kai neabejojama arba įtariama, jog įkvėptas svetimkūnis, arba kai nepavyksta nesąmoningam ir nekvėpuojančiam kūdikiui ar vaikui įpūsti oro į kvėpavimo takus. 8.2. Atlaisvinti kvėpavimo takus reikia bandyti tik tada, jeigu jie visiškai užsikimšę: negirdėti kosulio, nukentėjusiajam sunku įkvėpti, girdėti švilpiantis garsas, pamėlsta oda, jis netenka sąmonės. 8.3. Esant dalinei kvėpavimo takų obstrukcijai, jei vaikas sąmoningas ir gali stipriai kosėti, prašoma, kad jis pats kosėtų ir kvėpuotų. Gaivintojas neturi trukdyti pacientui pačiam pašalinti kliūtį iš kvėpavimo takų, tačiau turi jį stebėti. Jeigu tokiu būdu svetimkūnis nepašalinamas, reikia kviesti greitąją medicinos pagalbą. 8.4. Svetimkūnio šalinimas ranka: 8.4.1. aklai pirštu valyti kvėpavimo takų negalima. Nykščiu ir smiliumi suėmus liežuvį ir apatinį žandikaulį, reikia kilstelti juos aukštyn. Patraukus liežuvį, gali šiek tiek atsiverti užsikimšę kvėpavimo takai. Jei svetimkūnis matomas, reikia jį pašalinti. Šį veiksmą privalo mokėti atlikti sveikatos priežiūros darbuotojai. 8.5. Svetimkūnio šalinimo iš sąmoningo kūdikio kvėpavimo takų veiksmų seka pateikta 2 priede. Jei kūdikis be sąmonės, reikia vadovautis pradiniu vaikų gaivinimo algoritmu. 8.6. Šalindami svetimkūnį iš kūdikio, kuris nesąmoningas, kvėpavimo takų, sveikatos priežiūros darbuotojai privalo atlikti veiksmus, nurodytus 3 priede. 8.7. Svetimkūnio šalinimo iš sąmoningo 1-8 m. vaiko kvėpavimo takų veiksmų seka pateikta 4 priede. Vaikui praradus sąmonę, reikia vadovautis pradiniu vaikų gaivinimu. 8.8. Šalindami svetimkūnį iš vaiko, kuris nesąmoningas, kvėpavimo takų, sveikatos priežiūros darbuotojai privalo atlikti veiksmus, nurodytus 5 priede. III. SPECIALUSIS VAIKO GAIVINIMAS 9. Specialusis vaiko gaivinimas (toliau - SVG) - tai kvėpavimo ir kraujotakos atnaujinimas ir palaikymas jiems sutrikus ar visiškai išnykus, panaudojant specialias priemones ir medikamentus. 10. SVG pradedamas greitu kvėpavimo ir kraujotakos įvertinimu bei grėsmingų sutrikimų (kvėpavimo nepakankamumo ir/ar šoko) nustatymu. 11. Kvėpavimo takų pralaidumo ir kvėpavimo atsinaujinimo bei palaikymo schema pateikta 6 priede. 12. Jei pulsas neapčiuopiamas, tolimesni veiksmai priklauso nuo širdies monitoriaus rodmenų (7 priedas). Vaikams dažniausiai būna asistolija. Jei yra EMD, būtina nedelsiant nustatyti jos priežastis. 13. Jei pulsas retas (<60 k./min.), tolimesni veiksmai priklauso nuo esamo kvėpavimo ir kraujotakos (8 priedas). 14. Veiksmai, kurių reikėtų imtis nustačius dažną pulsą ir blogą audinių perfuziją, nurodyti 9 priede, o esant dažnam pulsui ir gerai audinių perfuzijai - 10 priede. 15. Vaistų gaivinimo metu švirkščiama į veną, jei nepavyksta jos punktuoti - į trachėją ar intubacinį vamzdelį. 16. Šoko atveju, kai per 90 sekundžių nepavyksta punktuoti venos, nedelsiant punktuojami kaulų čiulpai (vaikams iki 8 metų) ir pradedama skysčių infuzija. 17. Jei nėra gyvybės požymių ir spontaninės kraujotakos nesukelia nuolatiniai specialiojo gaivinimo veiksmai ne mažiau kaip 30 min. nuo klinikinės mirties pradžios arba gaivinimo veiksmų pradžios, organizmas nėra paveiktas medikamentų ar hipotermijos būsenos, specialųjį gaivinimą galima nutraukti.