Sveiki. Turime beda. Musu panele yra, kaip as vadinu "mastytoja". Viska daro is leto, nepatikliai, jei pamato nauja zaisla - iskart nepuola prie jo. pirma pasidziaugia is tolo, o tik paskui paima i rankutes. Vaikscioti neskubejo,net nebande viena. Vos pajusdavo jog niekas jos nelaiko iskart sesdavo, oi kiek nerimo buvo, draugiu vaikai jau laksto, o maniske neina nors tu ka..taciau kai jai suejo 1.2 men lyg niekur nieko eme eiti viena, is leto, atsargiai. Isvengem ir guzu ant kaktos ir keliu nubrozdintu dar neturejom (tfu tfu tfu). Dabar tas pats su kalba(jai metai ir 7 men), ismoko pasakyti "kas cia" ir tiek jai tereikia. Vis rodo su pirsteliu,klausia "kas cia?"ir klausosi jai sakomo zodzio,be garso judina lupytes, pagalvoja..ir toliau - "kas cia?". Labai megsta sklaidyti knygeles, kai tai daro viena, nusinesa pries veidrodi, rodo su pirsteliu ir ciauska sava kalba. Del sitokio jos budo turejau nemazai problemu. Aplinkiniu komentarai ir diagnozes vare i nevilti "atsilieka raida", "teveliai per mazai uzsiima su vaiku, nemokina", "vaikas atsilikes". Laksciau pas gydytojus, neurologus, ieskojau paaiskinimo, patarimo galu gale ligu, kodel ji ne tokia, kodel elgiasi visiskai ne taip kaip bendraamziai,draugiu vaikai, ir aisku sulaukdavau tik diagnozes "vaikas visiskai sveikas, mamyte tik perdetai reaguoja". Aisku, sirdy jutau ir jauciu iki siol, kad viskas gerai, taciau eilini karta, susitikus drauge, kuri augina panasaus amziaus vaika ,vel istikdavo paranojos priepolis.Kaltinau save, vyra, ieskojau literaturos, patarimu, ko tik neismeginau..taciau mano dukra elgesi taip kaip norejo ji, o ne taip kaip noriu as. Viena syki, papuolem pas neurologe Maskolenkaite, ji su sypsena stebejo tai mane tai mano dukra. Kai baigiau savo pasakojima ji pasake- "as visiskai neturiu jums ka pasakyti, pazvelkit, cia visiskai normalus vaikas, tik kitoks. Ziurekit, ji stovi ir stebi aplinka, stebi savo mama, stebi mane. Apziuri kas kur padeta, prieina, pasidziaugia..ir visa laika sypsosi. Kitas jau galva butu nusisukes, isvartes geles, ismetes zaislus, sukeles triuksma ar kazka panasaus. Ji kitokia, ji keista bet visiskai sveika". Ir tada pagalvojau, juk ir mane keista vadina, tai ko stebiuos, juk obuolys nuo obels toli nerieda :) Nuo tada pradejau nuo visu atsiriboti, vengiu susitikimu su draugem, laika leidziu tik su artimais zmonem.Dingo nervai, paranojos ir su vyru santykiai kaip niekad geri, taciau juk visa gyvenima taip testis negali. Norisi pabuti su draugem, pasisnekuciuoti "apie nieka", isgerti kavos..taciau bijau, bijau kad vel viskas kartosis is naujo. Nesu is tu kurios moka kitas "pastatyti i vieta", nemegstu nurodineti, mokyti, aukleti kitu,galiu tik patarti jei labai reikia, taciau niekad nesiveliu i gincus, nes jie man nepatinka. Kaip elgtis su tom mamytem, kurios neiskencia nepasakiusios komentaro, nenustaciusios diagnozes ir nepasipuikavusios savo mazyliu?
oi😀 kaip zavu!
liuks😀
balsiukas😃
Kai susitinka dvi drauges nusipirkusios toki pat daikta tik skirtinga kaina aisku dziaugiasi toji kuri nusipirko pigiau. Kitai belieka apgailestaut jog paskubejo, pavelavo, praziurejo ar kazkas panasaus. Taciau daiktai - laikini, jie nera musu gyvenimo daleles, todel pasidziaugi kartu su drauge jos pirkiniu, paliudi del savo neapdairumo ir viskas,pamirsti. Taciau kai susitinka dvi drauges turincios vaikus, ir vienos is ju vaikas anksciau nei kitos pradejo stoveti, vaikscioti, kalbeti ir stebina visokiais kitokiais gabumais, viena is ju dziaugiasi (gal ir nenoredama izeisti kitos ar sumenkinti jos vaiko), taciau kaip jaustis antrajai mamai? Juk vaikas ne daiktas ir jo neismesi nes jis neatlieka funkciju kurias pagal instrukcija turetu atlikti. Visoms mums malonu , kai kas pasako " oi koks grazus vaikas, oi koks protingas, oi koks sumanus" ir pvz (kal cia kiek ziauroka) jei vaikas zvairuoja, mama isgirsta "oi koks zvairas" ar jai tada malonu? Ji puikiai tai zino, taciau nebutina jai taip sakyti, nes tokie zodziai pjausto kaip peilis. Taigi as nemanau kad galima sulyginti "dziaugsma daiktu" ir "dziaugsma vaiku". Ir mums visoms musu vaikai patys paciausi, ir mes visos sakome jog kitu nuomone mums nesvarbi,taciau ar ta pati jaucia musu sirdys?
tikriausiai nera mamu kurios nebutu susidurusios su sia situacija.mano pacios sunelio adresu budavo replikuojama,,nepagailedavo ir pridedavo kokius 6-7menesius>:-[,o
karta nuejusi aplankyti su suneliu drauges i ligonine
kazkokia bapse isdroze visa eilerasti:koks jis didelis,kiek
jam amziaus,nu pagal savo amziu tai nieko nemomka ir taip
toliau.........tai pasakiau kad man taip neatrodo ir kad jos
nuomones niekas neklausia..........na ir tegu as zinau kad
mano SUNELIS YRA PATS PACIAUSIAS,kitu nuomone man visiskai
neidomi.na o kas liecia tuos PALYGINIMUS.tai nereikia
kartais maisyti* pasidziaugimu* su palyginimu ar
replikom.kai nusiperki koki gera daikta pigiai tai
pasidzaugi su kitais ir tai atrodo normalu.o kai nori
pasidziaugti savo VAIKU,tai jau prilygsta kito atzvilgiu
palyginimu,replika ar izeidimu.manau kad kartais per daug
yra DRAMATIZMO
sujuokinot cia 😀 kol mano dukryte buvo mazesne ir neturejo kasu tikrai buvo panasi i berniuka. Ir sypsena isspausdavo retai, susiraukusi, rimta vis..tai vis stengdavausi rengt sijoneliais, geletomis bliuskutemis ir tt kad visi suprastu jog cia mergaite. Taciau ziu koks pazystamas pripuola prie vezimo, paziuri ir sako issisiepes -"sunus?" arba meistrai skaiciukus keite visam name, tai uzeje pas mus labai apsidziauge, sako "visam name vienos mergos! aciu dievui nors viena vyra radom" 😀
vaideliux-nu cia tai geras! matyt buciau is kokio kiausinio paleidus tai babulei😃
musu mazius megsta pats svetimus uzsnekint sava kalba ir sypsenu negaili, tai babulku reakcija ta pati - ''uij,kokia grazi mergaite!'', o mane kai sunervina , kad berniuko nuo mergaites neatskiria.O visokius palyginimus stengiuosi praleisti pro sali arba negirdeti isvis.
Oi kaip gerai pažįstama situacija... Bet aš su tuo visiškai susitaikiau. "Tavo dar ant puoduko nesėdi? Tavo dar nieko nekalba? Tavo dar nevaikšto..." Mano vaikas TOBULAS! Nepatinka, nežiūrėk!!! 😀
Atsimenu kai buvau parduotuvėje su mažąja. Stovime eilėje. Už mūsų sena bobulka. Sako man.: "Vaikeli, čia berniukas?" Sakau: "mergaitė", o ji man "Vargšelė tu... Tokia mergytė... Nesijaudink, užaugs ir išgražės. Dažnai taip būna. Jeigu maža negraži, užaugusi labai graži".
Uch kaip tada supykau. Atsisukau ir pasakiau. "Pareik namo ir į veidrodį pažiūrėk"! Ir užtilo.
Tad kartais neišvengiamai reikia apsiginti. Atsirado mat "raukšlių bazė" ant veido. Vertins mano vaiko grožį!
gera temele, man irgin nepatinka kai kokia babulka pradeda pasakot koks jos ten sunenas sumanus, ta ir ana, kaip anksti vaiksto, o jau kaip zaidzia! piktina mane tas baisiai, as ir sakau, ne visi vaikai vienodi gi, kiekvienam mazyliui savas pasaulio suvokimas, savi gabumai ir savi pasiekimai. ner bjauriau kai lygina. na yra dalyku kuriuos idomu palygint, bet tikrai ne viskas is eiles
Aciu, Vika, Jus esat visiskai teisi. Tikriausiai perdedu..svarbiausia ir yra tai,jog kartais sureiksminu tai ka kiti daznai pasako spontaniskai,nepagalvoje. Ir vaiku as nelyginu, gerai zinau kad ju vienodu nebuna ir auginu ja ne pagal kazkieno sukurta modeli,o taip kaip man sako sirdis (juk net barsciu niekas vienodu neverda 😀 ). Jauciuosi blogai tik del kitu man primetamos nuomones, (juk jei kazka as darau kitaip, tai dar nereiskia jog darau blogai)..bet juk toks gyvenimas, kitaip turbut ir buti negali.. reikia paprasciausiai i tai nekreipti demesio.
Pirmiausiai tai galbūt Jums lengviau taps, jei žinosit, jog dauguma tokių pasakymų skirtine tam, kad Jus paniekint, bet tam kad save iškelt. Dauguma žmonių jaučiasi gerai tik save lygindami su kitais ir pabrėždami SAVO pranašumą. (Nekartą jau rašiau, kad blogai, net ydinga save, savo šeima, savo vaikus lygint su kitais, nes mes nematom visumos, nematom kaip yra ištikrųjų. Perki namą matant tik fasadą niekas nesirįžtų. Tai čia panašiai.)
"tavo mergaitė dar nekalba???mano tai nuo pusantrų sakiniais varo" norima pasakyti koks mano vaikas šaunuolis, koks protinguolis, o ne tai kad Jūsu vaikui kažkas ne taip. Tarsi, Jūsųvaikas atitinka norma, o mano tai va koks protingas...
Kitas toks klausimas man iškilo, kodėl Jums taip svarbu ką kalba kiti? Iš ko tai girdit? Ar tai reikšmingi Jums žmonės? Kaip suprantu dėl megaitės tai jau (tikiuosi) esate nusiraminus. viskas jai gerai. Galbūt pati jaučiatės blogai, gal galvojat, kad Jūs kažkuo dėta, gal jaučiatės bloga mama...Svarbu įvardinti tuos jausmus, kodėl blogai jaučiatės girdėdama nesamones (nepabijokim to žodžio) kodėl tai Jums taip svarbu?
Jei iš tiesų esmė tame, kad bijote, jog esate bloga mama tai paklauskite savo partnerio. Savo mergaitės. Savo mamos. Galų gale paklauskit tų žmonių, kurie suteikia Jums tokių minčių. esu įsitikinus, kad visi jie paneigs Jūsų nuogąstavimus.
Pagarbiai
Psichologė Vika
Apskritai nereikia lyginti vaiku. Visi skirtingi ir nevienodu laiku pradeda vaikscioti, kalbeti ir t.t. Niekada savo dukrytes nelyginu su kitais vaikais, tiesiog dziaugiuosi kiekvienu jos atradimu😀
visiskai su jumis sutinku, taciau kai isgirsti "ka? tavoji vis dar nekalba? maniskis nuo pusantru metu sakinukais sneka!! na cia priklauso nuo to kiek su vaiku uzsiemi,kiek su juo bendrauji.." Tai taip iseina, kad as su savo dukra nebendrauju visiskai..arba- "tavo vaikas ziuriu visiskai nesusipazines su pasauliu, jis nesidomi aplinka", sutinku, skamba apsurdiskai, taciau kai taip yra kalbama apie tavo vaika- skaudu.. o ir pasakymai, kad visi vaikai skirtingi kartais nelabai veikia.. o apsiginti kaip sakiau nelabai moku, geriau patyliu..bet tikriausiai teks mokintis 😀
Manau, kad vienodu vaiku nebuna ir but negali, tad nereiketu skubeti taikyti visiems vienodus standartus. Redvelvet, man atrodo, kad tavo mergytei viskas gerai, ji tiesiog ramesne ir atsargesne. Zmones kartais pirma pasako, o po to pagalvoja arba apskritai nepagalvoja. Niekas geriau uz tave nesupras, ar tavo vaikui viskas gerai, ar ne. Nekreipk demesio i "visazinius", maza kas ka sako 😀
redvelvet> na kadangi esate nurimus ir jau žinote, kad jūsų mergaitė yra visiškai normali (Bėje, mano pirmasis sūnus lygiai lygiai toks pats kaip ir aprašėt 😀 ) Aišku nereikia savęs riboti ir nebendraut su aplinkiniais. Paprasčiausiai nesureikšminkit visų tų replikų. Jums specialistai, baigę aukštąjį išsilavinimą, tos srities žinovai tvirtina, kad viskas gerai. Tai ne gi dabar vėl abejosit tik dėl to kad draugė paklausia " o kodėl tavo mažyle tiek mažai kalba?" Visi mes bijom , kad su mūsų vaikais gali būt kažkas ne taip, bet dėl to kad kažkas taip sako, ar perdėm domisi juk nebus kažkas ne taip. Galima sugalvot įvairiausių atsakymų į klausimus "mano mergaitė išlaikyta, jai tiesiog ne lygis lakstyti ir purvintis balose", "už tai msų mergaitė tokia protinga, tik renka, renka informacija, o kai galės tai duos šnekos visi išsižios" tokie pafantazavimai jumoro forma nuramis jus, ir aplinkiniams siūs informacioja- nekišt nosies ten- kur nereikia...
Bendraukit su Jums maloniais žmonėmis, o jei tie žmonės stengiasi sugadint Jums nuotaiką ar dieną, galbūt jie neverti Jūsų kompanijos?
Pagarbiai
Psichologė Vika
labas redvelvet.manau tos kurios replikuoja tavo mazyle ir tave -nera drauges.tokiu zmoniu tiesiog reikia vengti ir neklausyti.reikia buti pozityvioje aplinkoje😀 manau turi nuostabia dukryte ir tai svarbiausia.
Sveiki. Turime beda. Musu panele yra, kaip as vadinu "mastytoja". Viska daro is leto, nepatikliai, jei pamato nauja zaisla - iskart nepuola prie jo. pirma pasidziaugia is tolo, o tik paskui paima i rankutes. Vaikscioti neskubejo,net nebande viena. Vos pajusdavo jog niekas jos nelaiko iskart sesdavo, oi kiek nerimo buvo, draugiu vaikai jau laksto, o maniske neina nors tu ka..taciau kai jai suejo 1.2 men lyg niekur nieko eme eiti viena, is leto, atsargiai. Isvengem ir guzu ant kaktos ir keliu nubrozdintu dar neturejom (tfu tfu tfu). Dabar tas pats su kalba(jai metai ir 7 men), ismoko pasakyti "kas cia" ir tiek jai tereikia. Vis rodo su pirsteliu,klausia "kas cia?"ir klausosi jai sakomo zodzio,be garso judina lupytes, pagalvoja..ir toliau - "kas cia?". Labai megsta sklaidyti knygeles, kai tai daro viena, nusinesa pries veidrodi, rodo su pirsteliu ir ciauska sava kalba. Del sitokio jos budo turejau nemazai problemu. Aplinkiniu komentarai ir diagnozes vare i nevilti "atsilieka raida", "teveliai per mazai uzsiima su vaiku, nemokina", "vaikas atsilikes". Laksciau pas gydytojus, neurologus, ieskojau paaiskinimo, patarimo galu gale ligu, kodel ji ne tokia, kodel elgiasi visiskai ne taip kaip bendraamziai,draugiu vaikai, ir aisku sulaukdavau tik diagnozes "vaikas visiskai sveikas, mamyte tik perdetai reaguoja". Aisku, sirdy jutau ir jauciu iki siol, kad viskas gerai, taciau eilini karta, susitikus drauge, kuri augina panasaus amziaus vaika ,vel istikdavo paranojos priepolis.Kaltinau save, vyra, ieskojau literaturos, patarimu, ko tik neismeginau..taciau mano dukra elgesi taip kaip norejo ji, o ne taip kaip noriu as. Viena syki, papuolem pas neurologe Maskolenkaite, ji su sypsena stebejo tai mane tai mano dukra. Kai baigiau savo pasakojima ji pasake- "as visiskai neturiu jums ka pasakyti, pazvelkit, cia visiskai normalus vaikas, tik kitoks. Ziurekit, ji stovi ir stebi aplinka, stebi savo mama, stebi mane. Apziuri kas kur padeta, prieina, pasidziaugia..ir visa laika sypsosi. Kitas jau galva butu nusisukes, isvartes geles, ismetes zaislus, sukeles triuksma ar kazka panasaus. Ji kitokia, ji keista bet visiskai sveika". Ir tada pagalvojau, juk ir mane keista vadina, tai ko stebiuos, juk obuolys nuo obels toli nerieda 😀 Nuo tada pradejau nuo visu atsiriboti, vengiu susitikimu su draugem, laika leidziu tik su artimais zmonem.Dingo nervai, paranojos ir su vyru santykiai kaip niekad geri, taciau juk visa gyvenima taip testis negali. Norisi pabuti su draugem, pasisnekuciuoti "apie nieka", isgerti kavos..taciau bijau, bijau kad vel viskas kartosis is naujo. Nesu is tu kurios moka kitas "pastatyti i vieta", nemegstu nurodineti, mokyti, aukleti kitu,galiu tik patarti jei labai reikia, taciau niekad nesiveliu i gincus, nes jie man nepatinka. Kaip elgtis su tom mamytem, kurios neiskencia nepasakiusios komentaro, nenustaciusios diagnozes ir nepasipuikavusios savo mazyliu?