Sveikos mergaitės. Geriu kavą ir skaitinėjuos forumą. Galvoju et, parašysiu ir aš savo istoriją :). Turbūt išgersit ne vieną puodelį kol skaitysit, ir dar ne vieną kol mąstysit. Taip pat įsitaisykit patogiai :). Kiek save pamenu, idealizavau tokią sąvoką kaip šeima. Vyras, vaikai, savi namai... Svarbiausia- jausmai, pagarba, tarpusavio supratimas, palaikymas, gera sveikata ir t.t. Viskas kas materialu yra užgyvenama. Nebūtina turėti pilį ant jūros kranto, gana ir vieno kambarėlio, kad ir pustuščio, be XXIa. technikos stebuklų. Štai ir ištekėjau. Neturėjom nieko, tik vienas kitą. Gyvenom pas anytą vienam kambarėly. Gimė dukra. Vyras dirbo, aš auginau dukrą. Po metų mažoji pradėjo eiti į darželį, aš pradėjau dirbti. Pajamos buvo geros, todėl pradėjom sakyčiau nemažais tempais gerinti buitį. Kadangi prabangos niekada neturėjom nei vienas, nei kitas, todėl norėjosi turėti viską iš karto :). Baldai, buitinė technika, remotas (anytos bute). Visai tai gerovei vyras paėmė paskolą banke. Jo pajamos leido tai daryti be laiduotojo, tačiau kaip sutuoktinės parašo vis tiek reikėjo, nes suma buvo nemaža. Statėm svajonių pilis. Jaučiausi pavargusi (turbūt nuo įtemto gyvenimo ritmo), bet laiminga. Po kelių mėnesių sužinojau to nuovargio priežastį- tuberkuliozė. Plaučių beveik nėra, gyventi liko daugiausia du mėnesiai. Buvau extra paguldyta į ligoninę mažiausiai pusei metų. Per kelias akimirkas visas gyvenimas išslydo iš po kojų ir sugriuvo visos svajonės... Pasirodo tai tik pirmas smūgis parengtas gyvenimo. Kol aš gydžiausi, vyras pradėjo gerti. Aš pasveikau, tačiau svajonės taip ir negrįžo... Vyras pasikeitė, jo supratimas apie šeimą, gyvenimą taip pat. Jam jau labiau rūpėjo kaip linksmai praleisti laiką, pasirodyti prieš draugus piniginės storiu ir pan. Man taip ir nepavyko grįžti į tą gyvenimą, kurį gyvenau iki ligos... Kantrybė baigėsi ir nusprendžiau skirtis. Su dukra grįžom gyventi pas tėvus. Oficialiai vyras kategoriškai atsisakė skirtis. Taip pragyvenom dvejus metus. Pagaliau įkalbėjau vyrą skirtis taikiai (kad pigiau būtų). Kūriau naujus planus ateičiai, tik jau dviese, ne tryse. Viskas klostėsi normaliai, iki tos dienos, kuri antrą kartą išmušė gyvenimą man iš po kojų! Gavau laišką apie solidariai priteistas skolas bankui (su vyru buvom sutarę, kad tą paskolą mokės jis, nes jam liko visi pirkiniai pirkti už tuos pinigus). Pasirodo jis nemokėjo paskolos pusantrų metų. Nuo to laiko, pasipylė lavina nesėkmių- ir skolų, ir skyrybų teismai vyko mėnesio laikotarpy, teismo sprendimo (skolų byloje) laiškai nukeliavo ne tuo adresu (nors nuosprendy adresas užrašytas teisingai), anstolis į tai, kad skyrybų byloje visus įsipareigojimus bankui paliko vyrui nekreipė dėmesio, skundžiant jo veiksmus, teismas "nusiplovė" teigdamas, kad nuo prievolės mane gali atleisti TIK pats bankas. Vaikščiojau po teismus tvirtai įsitikinusi, kad teisybė turi būti. Lindau į skolas (išlaidoms padengti). Aišku skolinausi iš greitųjų kreditų bendrovių. Ėmiau mažomis sumomis, tiek kiek reikėjo vieno skundo išlaidoms. Po to kito. Po to dar vieno, nes vis tikėjau savo tiesom... Įbridau į skolas ir nieko nepasiekiau- visur kaip į sieną. Dar vėliau ėmiau kitus kreditus tam, kad padengčiau senuosius. Galiausiai nuleidau rankas su anstoliu, nes bankas pasakė, kad visų žvilgsniai atsukti į mane, nes aš turiu oficialias pajamas, o vyras ne. Todėl anstoliui lengviausia "skalpuoti" mane. Ir kam čia bėdos, kad ne tik skolos, bet ir dukros išlaikymas gula ant vienos pečių. Ką gi, yra skolos, yra pajamos, turi būti ir mokėjimo būdas. Deje mano optimizmas šiai dienai giliai komoje... Čia ir vėl atsimušiau į sieną. Jei neturi turto, kurį galėtum užstatyti, niekas skolų nerefinansuoja. Bandė giminės padėti per pažįstamus paimti paskolą iš banko, kad būtų viena mėnesinė įmoka, tačiau čia ir šnipštas, nes perdavus skolą anstoliaims, "suteršta" mano kredito istorija. Siena ir čia. Dabar mėnesinės išlaidos viršija pajamas ir kaupesi skolos. Ir vis dėl to, kai yra pajamos, tai dar nereiškia, kad yra būdas mokėti skolas :)! Padėti gali tik stebuklas. Kadangi jau beveik metai kaip sukuosi šiame užburtame rate ir jau baigiu susitaikyti, kad niekada nematysiu šviesios ateities, tai jau pradėjau laukti dar vienos likimo ironijos. Dabar žodis "šeima", jau nekelia šiltų jausmų. Labiau kelia šleikštulį. Ir iš tos visai neblogos šeimos, po septyniarių metų liko visiškai degradavęs vyras, skolose žlugusi žmona ir be šviesios ateities dukra... Ir ką gi, mielosios, skanios kavos Jums, ir nepasiklysti gyvenimo labirintuose :)!
Ar jums reikia be streso ir patikimą paskolą verslui, būsto, švietimo, investicijų, vykdymo sutarties ar asmeninės paskolos susisiekite su mumis šiandien (hillsfinancialservice15@gmail.com). Mes suteikiame jums paskolą visiems bent 2% palūkanų Nesiimant griežtų reikalavimų. Jums bus malonu jums padarė !!!
skaiciau jusu istorija ir nesusilaikiau neparasiusi savos . Tai daugiau mano isgyvenimai ir tai kaip as siuo metu jauciuosi. gal parasiau su klaidom ,tiesiog nelabai megstu sedet prie kompo. Grazu kaip gerai kartais poros sutaria. Grazu, kai eina rankom susikabine, kai ju zvilgsniai susitinka ir rodos akys viska pasako. Mums taip niekad nebuvo, o gal… Gal cia tik man nieko nesake …. Gal tik jo akys nekalbejo, o gal niekada nieko bendro tarp musu ir nebuvo… myliu ir nemanau kad nustosiu mylet,bet taip sunku kad rodos sirdis plys pusiau… ne ne pusiau o I simtus smulkiu dalelyciu. Esu ne viena, bet be galo vienisa. Noriu rekt ,bet tik asarom kela laistau , nes nieks neturi suzinot… O ypac dukros. Jos mato ir supranta, nors kvalai tikiuosi kad ne. Maniau,kad meile atleidzia, kad ji supranta, kad meile sildo ir atjaucia. Visa tai prisiekem pries dieva, bet…. Nesu sventoji, nesu ta kuri neturejo blogu minciu . bet nuvyliau savo meile, maniau kad atleis mano vienintele klaida padaryta per dideli nora niekam nenusileist. Maniau , o taip, kvailai tikejausi kad atleis, bet ne… Nors ar gali man atleist jei as pati sau niekad neatleisiu. Nenoriu gyvent . nenoriu kad vaikai mane tokia matytu, kad as matyciau kaip joms sunku kai as negaliu kalbet . Nes vos pabandzius ka pasakyt asaros uzspaudzia gerkle…Kaip toliau gyvent kai visa gyvenima stengeisi kita pateisint, jam atleist ir musimus, ir per ilgus uzsisedejimus su draugais, kai stengdamasi but gera zmona uzmirsau kad esu moteris, kad galiu but grazi, kad nesu vien tik namu seimininke ir vaiku aukle,kad esu tinkama ne tik valgio taisymui ar virisku darbu atlikimui, taip as sugebu ir varzta isukt ir baldus surinkt, ir net galiu skalbimo masina pasijunkt. Gal kam juokinga , bet duosiu patarima moterys nedarykit to, nes vyrams tik to tereikia … Tada jie supranta kad gali daryt…nieko… o kam…Turi zmona kuri viska gali, kuria nereikia rupintis, kuri ant savo peciu gali viska panest- namus ,vaikus, o dar ir juo kaip mazu vaiku pasirupint. Ir tik kai netycia pamatai vyro telefono zinutes ....supranti ,kad esi viena , kad tokiam vyrui suteikei per dag laisves, kad jam tik didziulis dziaugsmas, kad tu padarei ta vienintele klaida ir jis gali lengviau atsikvept ir dziagtis kita meile, o jug as jo neizdaviau as niekad nebuvau su kitu as tik …. NEBENORIU GYVENT… BET PRIVALAU…JUG TURIU TRIS DUKRAS…O TAIP SUNKU..
Sveikutės.. Kaip smagu buvo rasti šią kertelę 😉 Visos mes turim savo gyvenimo istorijas - svarbiausia juk, kad tos gyvenimo istorijos vestų mus į rytojų... Spalvotą, šiltą, savo rankomis kurtą rytojų...
O mano istorija - prasideda vasara...
Švito. Pamažu kilo saulė ir už lango jau driekėsi ilgi medžių šešėliai. Buvo pirma vasaros diena, pirmoji birželio... Dar tik pusė šešių, o iš po pakalnutėmis išpieštos antklodės į langą žvelgė atmerktos akys. Taip, tai buvo neeilinis rytas, nes eilinį rytą tokiu metu tos akys dar matytų sapną. Kambaryje buvo tylu, buvo girdėti tik ant palangės įsitaisiusio katino murkimas ir ramus alsavimas šalia miegančio žmogaus... Viskas buvo lyg ir kasdieniška jei ne viena mažytė detalė - ant baltomis, mažytėmis pakalnutėmis margintos paklodės baltavo juostelė ant kurios reikšmingai šmėžavo du brūkšneliai... O taip, tik du maži brūkšneliai ant juostelės skyrė šią dieną nuo kitų ir būtent jie padarė šią dieną tokią ypatingą. Šiandien aš sužinojau, kad tu esi... Meluočiau, jei sakyčiau jog ši žinia buvo be galo netikėta... Tikrai ne. Tu buvai tyliai, be žodžių abiejų tėvelių suplanuota, tik gal kiek netikėtai greitai įgyvendinta svajonė. Ir dabar į langą žvelgė plačiai atmerktos, susimąsčiusios akys, juk iki tol 99 proc. laiko jose švietė siekis tobulėti, svajonės apie puikią karjerą, sėkmę, šimtus darbų, kuriuos darau ir dar darysiu... Ir vienu metu ši jauna mergiotė buvo bepradedanti galvoti, kad tai tikrai ir yra jos pašaukimas, o štai tą rytą tos dvi juostelės į jos akis įpiešė dar vieną ypatingą spindesį. Ar kada nors matėt kaip spindi akys mamos stebinčios savo vaiko sapną??? Pirmiausia jos vos vos prisimerkia, tiek nedaug kad tik pačiuose kampučiuose pasimato mažytės raukšlytės, tada jas apgaubia perregima migla, ji primena besikaupiančias ašaras ir štai tada išvysti tą spindesį, kurį į mamos akis įdeda Dievas dovanodamas jai pačią nuostabiausią dovaną – galimybę būti mama, būti dangum ir saule, būti visu pasauliu savo vaikui. Tą šiltą vasaros rytą aš dar nežinojau ką reiškia turėti tave glėbyje, nežinojau, kiek rūpesčio ir kiek džiaugsmo tu man atneši, bet tą žvilgsnį ir tą spindesį jau buvau mačiusi... Mačiau jį savo mamos akyse, kai giliam snauduly pajusdavau užtraukiamo pledo šilumą... Matydavau tada, kai mums besisvečiuojant pas mamą ji atnešdavo pietus ir patį skaniausią gabalėlį įdėdavo būtent man... Aš jau suaugau, išėjau į pasaulį, o ji visada žiūrėjo į mane kupinomis meilės akimis ir matė šviesų savo vaiką... Tą patį, kurį su pirmu oro gurkšniu priglaudė prie širdies ir glaus (nors mintimis) iki iškvėps paskutinį savo oro gurkšnį... Tą akimirką, tos akys žiūrinčios pro langą jau neabejojo, kad tie du brūkšneliai baltoje juostelėje ir yra didžiausias jos pašaukimas, pati svarbiausia karjera...
Atrodo taip neseniai, speiguotą šaltą dieną gimė mano saulytė. Atmerkė mažytes akytes ir pažiūrėjo į mane - įdėmiai, suraukta kaktyte. O man ausyse tebeskambėjo: - Labai apgailestaujame....Jūsų vaikučiui įtariame Dauno sindromą. Ką?????? Pamenu tik pojutį kaip subanguoja skaumo jūra, kaip šaltos ir čaižios jos bangų keteros prisiliečia prie sielos, nuvilnyja kūnu... "Ar kada nors girdėjote, kaip prasiveržia tramdomas skausmas? Pašėlusiu staugimu ir vėl tyliu rypavimu. Jis ataidi tarsi iš žemės gelmių." (Mira Rothenberg "Vaikai smaragdo akimis") Bet tokia buvo tik pradžia... Viskas kas sekė po to buvo be galo gilu ir gera. Nesakau, kad viskas buvo ir yra idealu... tačiau kurdama šeimą, pastodama ir sukurdama naują gyvybę aš tiesa pasakius ir neplanavau idilijos. Planavau eilinę šeimą - ją ir turiu.
Palengvėjo iš karto grįžus namo iš smalsių žvilgsnių, atodusių ir apgailestavimo persmelktos ligoninės aplinkos. Pravėrus namų duris padvelkė šiluma ir ramybe. Už artimiausių durų - mano vaikučio laukė jo lovelė, kampe ramiai sėdėjo meškinas, o nuo palangės sklido vos juntamas kruopščiai vyro palietu gėliu kvapas... Namai nuramino tą audringą skausmo jūrą sieloje. aš vėl pastebėjau įdėmų žvilgsnį pro vokelio kraštą, šį kartą toms akytėms atsakiau šypsena. Taip prasidėjo nauja diena, naujas etapas - dabar jau susipažinimo, susidraugavimo su tuo ką skyrė likimas. Ir tai nebuvo taip be galo sunku kaip, kad maniau bus - juk glėbyje turėjau puikų mokytoją...
Per tą trumpą laiką kai aš tapau mama išmokau tiek daug nuostabių dalykų - kaip galėčiau pykti ar nekęsti likimo, kad jis man leido juos patirti?! Aš jau žinau ką reiškia begalinis nerimas, kai net pirštų galiukuose jauti įtampą, žinau ką reiškia nemiegoti naktimis stebint kaip palengva kilojasi maža krutinė, žinau kas tai yra kantrybė - kai šimtus dalykų turi kantriai ir ramiai pakartoti po 1000 kartų. Įgijau daug kineziterapijos, masažo, logopedo, ergoterapijos įgudžių (galbūt jie nėra profesionalūs - bet neretu atveju daug griežtesni nei specialistų) tai tie dalykai - kurie turėtu gąsdinti, bet taip nėra... Tai tampa kasdienybe, rutina ta pilkuma, kurią nušviečia mano vaikučio šypsena, jo apkabinimai, jo krykštavimas, jo pokštai ir išdaigos, maivymasis prie veidrodžio, tilus kikenimas rytais po kaldra, trupiniai visuose kambariuose, kumštuky suglamžytos žibuoklės mamyčių dienos proga (tėvelio skintos - bet mano žiogo įteiktos). Taip - kai turi neįgalų vaiką, labai daug visko būna kitaip, lėčiau, galbūt mažiau kokybiškai... bet visada su šypsena, atlaidumu, didžiavimusi. Aš tapau geresniu žmogumi - mažiau arogantišku, mažiau egoistišku, užjaučiančiu, suprantančiu, palaikančiu, kantriu. išmokau mylėti ne dėl kažko, o tiesiog mylėti. Matyti aplink save ne bet ką, bet pozityvius dalykus. Taip - galbut taip yra dėl to, kad tai mus "paguodžia", atneša viltį... Bet argi tai blogai? Nemanau. Seniai, seniai 99 proc. savo laiko aš masčiau apie karjerą, sėkmę, šimtus darbų kuriuos darau ir dar darysiu. Ir vienu metu jau buvau bepradedanti galvoti, kad tai tikrai yra mano pašaukimas - bet tas tikėjimas baigėsi tada, kai tik pradėjęs vaikščioti mano kūdikis man padovanojo puokštelę saujoje apglamžytu žibuoklių... Kai supratau, kad vaiko šypsena yra kaip tatuiruotė mano širdyje - nepakeičiamas meno kūrinys!!!
Tikiuosi ši istorija pasieks akis tų, kurioms galbūt šiandien ta diena, kai širdis dar sruva krauju... ir tikiuosi kad mūsų šeimos istorija suteiks toks akims šviesą 😀
na visa tai as jau padariau,bet gal kas jau susidure su tokia cituacija,noretusi teisiog paklausti ,kaip geriau visa tai padaryti,
Netgi "Mamyčių klube" yra tema "Klausk teisininko".
Tokiu klausimu kreipkis į teisininkus. Internete yra daugybė firmų konsultuojamčių el.paštu ir nemokamai.
Sveikos mamytes!
Yra tokia situacija!
Neseniai pagimdziau vaikeli.esu kuri laika issiskyrusi.Norint gauti vaiko gim.liudijima,teko kaip teva irasyti savo buvusi,nors jis nera biologinis tevas,Dabar noreciau apgincyti tevyste
Gal kas esat susidurusios su tokia situacija Labai reikia patarymu
Nenukabink nosies.Yra problema,turi buti ir iseitis.Mano gyvenime daug sunkiu situaciju buvo ir atrode,kad jau viskas,kad nebeturiu jegu toliau kovot,bet pazvelgus i vaika ir i savo sazine ir atsakomybe uz si gyvenima is kazkur atsirasdavo jegos ir stiprybe isbristi is esamos situacijos.Tad ir tau linkiu sios stiprybes ir noro eiti toliau sprendziant iskilusias problemas.Sekmes.
Ačiū mergaitės 😀, žinau, kad vien blogai nebūna. Na, o batoną kaip ir visą kitą maistą, mums perka tėvai. Ačiū Dievui, kad dar turiu tėvus.
tikrai kad kava isgeriau labai skaniai skaitydama istorija sia 🌷 kai uzsidaro durys atsidaro langas, tikekimes kad greitai baigsis jusu bedos 😉
Na liudna...taciau tokia padeti pati susikurpiai,vadinas reik is jos ir issikapanot...Labai sunku,bet visad negali but tik blogai,turi ateit ir i tavo kiema laime😉mus seimoj tokie luziai mazdaug kas 6-7 metus buna,o pragyventa jau 19 metu,taip kad visko mate...zinau ir tokias dienas,kai i parduotuve ejau su tiksliu centu skaicium batono nusipirkt...tad nosyte aukstyn!viskas susitvarkys!😀
Paskaicius tavo istorija kava tikrai pasidare skanesne,nei iprastai😉Manau viskas bus tikrai gerai tavo gyvenime susitvarkys😀
O taip, vienintelis pliusas šioje situacijoje tai, kad įgijau tikrai didelės gyvenimiškos patirties. Kažkodėl užsienis manęs netraukia, na bet jei reiks, tai reiks...
Ačiū už šiltus žodžius 😀. Tik manau, kad užuojautos man mažiausiai reikia, nes dar pradėsiu saves gailėt 😀! Po to apniks depresija ir panašios bėdos. Tiesiog gyvenu šia diena ir laukiu stebuklo. Kai stebuklas nutiks, būtinai ir džiaugsmu pasidalinsiu čia prie kavos, ne tik giliu nusivylimu 😀.
Sveikos mergaitės. Geriu kavą ir skaitinėjuos forumą. Galvoju et, parašysiu ir aš savo istoriją 😀. Turbūt išgersit ne vieną puodelį kol skaitysit, ir dar ne vieną kol mąstysit. Taip pat įsitaisykit patogiai 😀.
Kiek save pamenu, idealizavau tokią sąvoką kaip šeima. Vyras, vaikai, savi namai... Svarbiausia- jausmai, pagarba, tarpusavio supratimas, palaikymas, gera sveikata ir t.t. Viskas kas materialu yra užgyvenama. Nebūtina turėti pilį ant jūros kranto, gana ir vieno kambarėlio, kad ir pustuščio, be XXIa. technikos stebuklų. Štai ir ištekėjau. Neturėjom nieko, tik vienas kitą. Gyvenom pas anytą vienam kambarėly. Gimė dukra. Vyras dirbo, aš auginau dukrą. Po metų mažoji pradėjo eiti į darželį, aš pradėjau dirbti. Pajamos buvo geros, todėl pradėjom sakyčiau nemažais tempais gerinti buitį. Kadangi prabangos niekada neturėjom nei vienas, nei kitas, todėl norėjosi turėti viską iš karto 😀. Baldai, buitinė technika, remotas (anytos bute). Visai tai gerovei vyras paėmė paskolą banke. Jo pajamos leido tai daryti be laiduotojo, tačiau kaip sutuoktinės parašo vis tiek reikėjo, nes suma buvo nemaža. Statėm svajonių pilis. Jaučiausi pavargusi (turbūt nuo įtemto gyvenimo ritmo), bet laiminga. Po kelių mėnesių sužinojau to nuovargio priežastį- tuberkuliozė. Plaučių beveik nėra, gyventi liko daugiausia du mėnesiai. Buvau extra paguldyta į ligoninę mažiausiai pusei metų. Per kelias akimirkas visas gyvenimas išslydo iš po kojų ir sugriuvo visos svajonės... Pasirodo tai tik pirmas smūgis parengtas gyvenimo. Kol aš gydžiausi, vyras pradėjo gerti. Aš pasveikau, tačiau svajonės taip ir negrįžo... Vyras pasikeitė, jo supratimas apie šeimą, gyvenimą taip pat. Jam jau labiau rūpėjo kaip linksmai praleisti laiką, pasirodyti prieš draugus piniginės storiu ir pan. Man taip ir nepavyko grįžti į tą gyvenimą, kurį gyvenau iki ligos... Kantrybė baigėsi ir nusprendžiau skirtis. Su dukra grįžom gyventi pas tėvus. Oficialiai vyras kategoriškai atsisakė skirtis. Taip pragyvenom dvejus metus. Pagaliau įkalbėjau vyrą skirtis taikiai (kad pigiau būtų). Kūriau naujus planus ateičiai, tik jau dviese, ne tryse. Viskas klostėsi normaliai, iki tos dienos, kuri antrą kartą išmušė gyvenimą man iš po kojų! Gavau laišką apie solidariai priteistas skolas bankui (su vyru buvom sutarę, kad tą paskolą mokės jis, nes jam liko visi pirkiniai pirkti už tuos pinigus). Pasirodo jis nemokėjo paskolos pusantrų metų. Nuo to laiko, pasipylė lavina nesėkmių- ir skolų, ir skyrybų teismai vyko mėnesio laikotarpy, teismo sprendimo (skolų byloje) laiškai nukeliavo ne tuo adresu (nors nuosprendy adresas užrašytas teisingai), anstolis į tai, kad skyrybų byloje visus įsipareigojimus bankui paliko vyrui nekreipė dėmesio, skundžiant jo veiksmus, teismas "nusiplovė" teigdamas, kad nuo prievolės mane gali atleisti TIK pats bankas. Vaikščiojau po teismus tvirtai įsitikinusi, kad teisybė turi būti. Lindau į skolas (išlaidoms padengti). Aišku skolinausi iš greitųjų kreditų bendrovių. Ėmiau mažomis sumomis, tiek kiek reikėjo vieno skundo išlaidoms. Po to kito. Po to dar vieno, nes vis tikėjau savo tiesom... Įbridau į skolas ir nieko nepasiekiau- visur kaip į sieną. Dar vėliau ėmiau kitus kreditus tam, kad padengčiau senuosius. Galiausiai nuleidau rankas su anstoliu, nes bankas pasakė, kad visų žvilgsniai atsukti į mane, nes aš turiu oficialias pajamas, o vyras ne. Todėl anstoliui lengviausia "skalpuoti" mane. Ir kam čia bėdos, kad ne tik skolos, bet ir dukros išlaikymas gula ant vienos pečių. Ką gi, yra skolos, yra pajamos, turi būti ir mokėjimo būdas. Deje mano optimizmas šiai dienai giliai komoje... Čia ir vėl atsimušiau į sieną. Jei neturi turto, kurį galėtum užstatyti, niekas skolų nerefinansuoja. Bandė giminės padėti per pažįstamus paimti paskolą iš banko, kad būtų viena mėnesinė įmoka, tačiau čia ir šnipštas, nes perdavus skolą anstoliaims, "suteršta" mano kredito istorija. Siena ir čia. Dabar mėnesinės išlaidos viršija pajamas ir kaupesi skolos. Ir vis dėl to, kai yra pajamos, tai dar nereiškia, kad yra būdas mokėti skolas 😀! Padėti gali tik stebuklas. Kadangi jau beveik metai kaip sukuosi šiame užburtame rate ir jau baigiu susitaikyti, kad niekada nematysiu šviesios ateities, tai jau pradėjau laukti dar vienos likimo ironijos. Dabar žodis "šeima", jau nekelia šiltų jausmų. Labiau kelia šleikštulį. Ir iš tos visai neblogos šeimos, po septyniarių metų liko visiškai degradavęs vyras, skolose žlugusi žmona ir be šviesios ateities dukra...
Ir ką gi, mielosios, skanios kavos Jums, ir nepasiklysti gyvenimo labirintuose 😀!