Mano vardas Imeida...
Dabar man jau du metukai... Nors mama pienuko ir neturėjo, bet mamą aš myliu labai...
Gimiau pavasarį, kai atgimsta is naujo gamta.... Už lango čiulba paukščiukai, o aš jau su mama...
Tik ką darysi, kad taip sutvarkė gamta - kad pienuko pritrūko mama...
Nusiminti nebuvo kada, nes visada šalia buvo mama.
.
Ant mamos rankų jaučiausi saugi ir užmigdavau nejučia...
Tik mamos dėka supratau, kaip gera būti mylimai visada...
Kiek vargo ir bemiegių naktų.... Ačiū, mama, kad tave turiu...
Dantukai dygo paslapčia, o mama vis laikė glėbyje...
Mama - geriausia draugė, ir dieną, ir nakčia...
Taip dienos slinko pamažu, ant mamos rankų aš augau pamažu...
Dabar jau metukus turiu, bet be mamos rankų negaliu...
Kaip gera, kad mamą aš turiu.
.
Ir žaidžiam visada kartu, nors ir draugų turiu...
.
Mama papasakoja daug paslapčių... Ir duoda... neleistinų daiktų...
Štai jau ir dvejus metus turiu, bet mamą myliu be kalbų...
Ir džiaugiuosi tuo, kad dar ant rankų mamai vis esu....
Smagu, kad dar telpu - pabūti mamos glėbyje, po sparneliu...
Ir ši akimirka sustoja...
Mama,aš tave myliu...
Dalyvauk naujame konkurse ir Tu
Konkurso sąlygos
Laimėk mielų dovanėlių, kurias mums dovanoja www.lidea.lt
Grazumelis 😀 🌷
aciu 😀
labai mielas,šiltas,nuoširdus mamiškas pasakojimas😀nuostabios akimirkos 🌷 🌷 🌷
lb grazios akimirkos, o eiles dar grazesnes😉 liux mamyte ir dukryte😉