Tai, kad mamomis šiandien tampama šiek tiek vėliau, negu mus gimdė mūsų mamos, jau tampa įprasta. Susilaukti pirmojo vaikelio, kai tau ant nosies 40, šiandien jau beveik nieko nebestebina. Ar visada vėlyva motinystė atneša tik džiaugsmą? O gal – ir krūvą psichologinių problemų?
Moralinės ir psichologinės problemos, pagimdžius „vėlyvąjį“ vaiką, kone neišvengiamos. Ir tai galioja ne tik tada, kai kalbame apie vėlai gimdžiusią moterį, tačiau ir vyrą, kuris susilaukė vaiko būdamas solidaus amžiaus. Santuokos tarp vyro ir moters, kai amžiaus skirtumas tarp jų yra didelis, dažnos ir Lietuvoje.
Kokios psichologinės problemos dažniausiai pasitaiko šeimoms, sulaukusiems vaiko vėlesniame amžiuje?
Kaltės jausmas
Visi žinome, kad vaikų auginimas reikalauja daug energijos, fizinių ir dvasinių išteklių. Mamos atvirauja, kad būna dienų, kai nėra kada pavalgyti ar nubėgti į dušą- visą laiką reikia skirti mažyliui. Paaugus vaikui, jo poreikiai judėti ir būti aktyviam išsiplečia- tai ir važinėjimas dviračiu, riedučiais, riedlente. Vyresnio amžiaus tėvams gali būti sunku suspėti paskui vaiką, dėl to juos gali imti graužti kaltės jausmas: „esame nepakankamai geri tėvai“.
Šiuo atveju gal vertėtų prisiminti močiučių ir senelių indėlį auginant vaikaičius – taip, jie su anūkais futbolo gal ir nežaisdavo, tačiau išmokydavo juos įvairiausių dainelių, skaitydavo pasakas, ir kitais būdais pelnydavo besąlygišką mažųjų meilę.
Visuomenės spaudimas
Aplinkiniai ne visada gali būti draugiškai nusiteikę vyresnių tėvų atžvilgiu. Juos kai kurie aplinkiniai gali vadinti egoistais, galvojančiais tik apie save, o ne vaikus. Šiuo atveju išeitis būtų viena – glaustis prie tų, kurie jus palaiko, burtis į bendraminčių ir palaikančiųjų grupę, vengiant kritikų.
„Mes numirsime, o jie liks“
Mintis, kad tėvai gali mirti anksti, kai vaikai nėra iki galo suaugę, gali neraminti vyresniuosius tėvus. Jeigu žinome, kad vidutinė vyro gyvenimo trukmė apie 70 metų, tai susilaukus jo artėjant penkiasdešimtmečiui, statistiškai toks tėtis vaiko pilnametystės gali ir nesulaukti.
Padidintas nerimas dėl vaikų
Kai kurie psichologai mano, kad vėlyvojo amžiaus tėvų kūdikiai būna neramūs ir reikalaujantys daug dėmesio. Ir čia, turbūt, yra dalis tiesos. Neramumą sąlygoja daug veiksnių, tokie kaip šeimoje tvyranti atmosfera, santykiai tarp tėvų, bendravimo su vaiku stilius ir pan. Brandaus amžiaus tėvai labai rūpestingi, jie vaiko auginimą suvokia kaip atsakingą procesą, todėl jie gali susidoroti su galimu nerimu.
Perdėta globa
Vėlyvas vaikutis neretai tėvams tampa pasaulio centru, į kurį sukoncentruojamas visas dėmesys. Tokiu atveju kūdikis auga neramus, nes tėvai „užkrečia“ jį savo nerimu bei pernelyg išreikšta globa. Tokie vaikai rizikuoja užaugti nesavarankiškais, infantiliais, kaprizingais žmonėmis. Norą visą laiką be perstojo rūpintis vaiku, nesuteikiant erdvės jam pačiam pasireikšti, gali padėti nugalėti mintis, kad ateityje vaikui teks kažkada gyventi be jūsų, ir jūsų pareiga jį to išmokyti.
Kartų konfliktas
Manoma, kad kartų konfliktas šeimoje, kuriose vaiko susilaukta vėlai yra stipresnis, negu įprastinėse. Prisiminkite, kokie jūs patys buvote jaunystėje, prieš drausdami tai savo vaikui. Tačiau gali būti ir atvirkščiai – kai kurie pagyvenę žmonės yra kantresni ir atlaidesni kitiems, tuo pačiu, ir savo vaikui.
Tai įdomu:
Nuotraukoje, kurią matote prie šio straipsnio – besilaukianti E. Maloney, kurios nuotrauka buvo publikuota žurnale New York Magazine lygiai prieš metus. Ši moteris savo pirmąją dukrą pagimdė būdama 49 metų, antrąją - 52 metų. Tai antroji moters santuoka, iš pirmos ji neturėjo vaikų. Interviu žurnalui moteris sako, kad niekada nemanė, kad yra per sena susilaukti vaikų. Šiandien jų dukrytėms Izabelei ir Lili – 10 ir 7 metai.
{smallpic:1}
Ką Jūs manote apie vėlyvąją motinystę ir tėvystę?
gintarerei