Norėjau įrodyti sau, kad galiu viską, tačiau nutiko kitaip

Norėjau įrodyti sau, kad galiu viską, tačiau nutiko kitaip

Noriu pasidalinti savo istorija, galbūt kam nors ji labai padės. Laukiausi pirmagimio, nuo 35 - os savaitės pradėjo labai smarkiai kilti spaudimas(apskritai visas nėštumas buvo ganėtinai sunkus) vėliau jis šokinėjo nuo labai aukšto iki labai žemo, buvau įspėta, kad galiu nesulaukti 37 -os savaitės ir teks gimdymą skatinti arba net daryti CP(Cezario pjūvį). Labai norėjau gimdyti natūraliai, be nuskausminamųjų vaistų ir tarsi kažką sau įrodyti, arba įrodyti sau, kad galiu viską. Sulaukiau 38 - os savaitės ir su siuntimu skatinti gimdymą buvau paguldyta į klinikas. Tačiau ten skatinti gimdymo niekas labai neskubėjo(klinikos už natūralų gimdymą ir termino išlaukimą), tad skatina tik esant labai rimtam atvejui. Atėjus 39 - ai savaitei pagaliau buvo nuspręsta gimdymą skatinti. Skatinimas prasidėjo nuo 5h ryto. Apie 12h jau jaučiau pirmuosiuos sarėmius, jie dar buvo ganėtinai nestiprūs. Apie 14h jau buvo nuspręsta, kad reikia keltis į gimdyklą. Tačiau veikla ir toliau nevyko. Nuleido vandenis, po kiek laiko prasidėjo rimtesni sarėmiai, tada skaudėjo jau pakankamai smarkiai, rekomendavo epidūrą ir pati jo norėjau, nors pradžioje dėl jo buvau kategoriška, bet žinojau, kad jeigu skatins, tai skaudės dvigubai stipriau, taip pat jo reikėjo dėl mano būklės ir nepastovaus spaudimo. Kai suleido epidūrą, sarėmiai pasidarė pakeliami, tačiau kaip pradžioje manėm ir daktarai ir aš su vyru, kad normalu, jog aptirpsta kojos, sumažėja skausmas.

Taip, skausmas sumažėjo, atrodė galėsiu gimdyti pati, bet veikla ir toliau nevyksta, nebevaldau kairės kojos, dešinę vos vos, nieko nejaučiu nuo pat pilvo iki kojų. Pradėjau darytis vangi, sunkiai kalbėti, dėl to net neurologą kvietė, kad įsitikinti, jog man viskas gerai. Buvau sąmoninga, viską atsimenu iš tos dienos iki kol išvežė į operacinę tik man buvo sunku kalbėti, kalbėjau labai lėtai. Apie 20h man dar pablogėjo, atrodė praradinėju sąmonę.Pakartotinai padarė kraujo tyrimus.

Ir atėjęs gydytojas pasakė, tą tuo metu skaudų faktą, reikia daryti CP(Cezario pjūvį), galvoje sukosi daug minčių, bet turbūt esminė buvo, tai kad nesugebėjau net pagimdyti. Atėjo, pasakė ir kaip ir nėra iš ko rinktis.

Nors vaikui viskas buvo gerai, rizika buvo tik man, tačiau tuo metu atrodė, kad tos mano pastangos ir noras gimdyti natūraliai nuėjo veltui. Kaltinau save, bet sutikau. Ir nors ir dabar praėjus jau beveik mėnesiui po gimdymo, niekas neturi 100 proc. tikslaus atsakymo kodėl taip nutiko, ar buvo pražiūrėtas spaudimas, ar epidūro dozė per didelė, ar mano nuovargis ir viskas tiesiog susidėjo į krūvą. Nepaisant to esu labai dėkinga gydytojui, kuris mane operavo.

Na bet tiek to, ne operacija ar skausmai po jos buvo baisiausia dalis mano gyvenime, o tai jog daugiau kaip pusę paros negalėjau paiimti vaiko ant rankų, negalėjau jo maitinti. Tačiau, kita skaudi tiesa buvo - maitinimas. Pieno nebuvo, vaikas klykdavo ir faktas jog duodi jam mišinį varė mane į neviltį, tuo metu jau kaltinau save dėl to, kad nesugebėjau pati pagimdyti, bet dar ir maitinti negaliu. Pienas atsirado tik į ketvirtos paros pabaigą. Ir žinot nemaloniausia buvo, jog akušerės tiesiog liepė duoti žysti krūtį ir viskas. Suprantu, kad vaiko valgymas iš krūties tuo metu kažkiek esamo priešpienio ir apskritai glaudimas prie krūties skatino pieno gamybą, bet girdėti kaip klykia tavo vaikas, tiesiog plyšo širdis.

Labai pasigedau žmogiškumo. Ir jeigu ne vyro bei artimųjų palaikymas, gal man jau būtų prasidėjusi pogimdyvinė depresija. Esu labai laiminga, kad turėjau kas mane ramino ir guodė, bet kiek yra tokių moterų, kurios lygiai taip kaip aš kaltina save, jog nesugebėjo pagimdyti natūraliai, kad neturi pieno arba negali maitinti dėl tam tikrų priežasčių. Joms labai reikia visuomenės ir artimųjų meilės ir palaikymo, o ne smerkimo. Ir supraskit mielos mamos esamos ar būsimos visko gyvenime būna, nekaltinkite savęs, nejauskite gėdos ir nesijauskite blosgesnėmis mamomis už kitas jei maitinate mišinuku, o ne MP(motinos pienu), jei gimdėte ne natūraliai, o CP(Cezario pjūvio) pagalba.

Renata_SG Renata_SG 11. Jan 17:41

Jūs įrodėte sau svarbiausią dalyką - esate besąlygiškai mylinti mama, kuri dėl savo vaiko padarytų bet ką. O tai yra svarbiausia. Sėkmės Jums didžiausios, gražių akimirkų su vaikučiu ir kuo mažiau savigraužos, nes savo vaikui pati geriausia mama jau esate, ir visai nesvarbu kokiu būdu gimdėte ar kaip maitinate savo vaikelį. 🌷

Egle_Mamyciuklubas.lt Egle_Mamyciuklubas.lt 11. Jan 15:57

Ačiū, Greta, kad pasidalinai savo istorija 😀 Lauksime daugiau tavo įrašų 🤗

Stebulė Stebulė 11. Jan 15:35

Greta,
manau, kad teisingiausia yra NORĖTI IR STENGTIS gimdyti natūraliai, tačiau jei Dievas duoda kitaip, reikia mokėti tai priimti - didžiuokitės savimi, mylėkite save, jūs padarėt viską, kas geriausia jums ir vaikeliui. Bent jau aš jumis didžiuojuosi vien perskaičiusi šį tekstą. Sėkmės.