Voras - žaislų meistras. Pasaka.

Voras - žaislų meistras. Pasaka.

20. Aug 09:00 Mamatest Mamatest

Mažame miestelyje prie visada žalio miško gyveno oloje didelis piktas voras.

Piktas jis buvo, nes neturėjo draugų ir jam buvo liūdna. Visi voro bijojo ir niekas nenorėjo su juo draugauti.

Iš to piktumo sumąstė voras sau pramogą:

Išlįsdavo iš savo olos ir eidavo į miestelį vaikų gąsdinti. Vaikai pamatę jo plaukuotas kojas ir žibančias piktas akis išsilakstydavo kas kur ir net savo žaislus palikdavo.

O voras kvatodavo, šaipėsi iš tokio jų bailumo ir krovė visus paliktus žaislus maišan, tempėsi juos pas save į olą. Galiausiai ėmė ne tik paliktus žaislus namo neštis, bet ir tyčia atiminėdavo. Dėl smagumo.

Vaikai netekę savo žaislų dar labiau nuliūsdavo. Kas verkė praradęs mylimą lėlytę, kas meškiuką, o kitam dingdavo ir visas dviratis ar paspirtukas. 

Vorui buvo smagu, kad kitiems dabar irgi liūdna ir nėra kuo žaisti. Slėpėsi vaikai nuo voro ir miestelyje prie visada žalio miško tapo labai liūdna. 

Vieną dieną į miestelį atsikraustė naujas berniukas. Neradęs kieme nė vieno vaiko, su kuriuo galėtų susidraugauti, patraukė apylinkių tyrinėti ir atsidūrė gražiame žaliame miške. Apie piktą vorą berniukas nieko nežinojo, tad drąsiai vaikščiojo ir žvalgėsi.

Tik staiga, belipdamas į kalvelę, paslydo ir nusirito tiesiai į voro olą. Apsidairė ir labai nustebo. Miško ola buvo pilna žaislų: mašinėlių, kaladėlių, kibirėlių, lėlių, pliušinių meškiukų, robotų, dviračių ir paspirtukų. "O tai tau! Kas čia per stebuklingas žaislų lobis?" - pagalvojo berniukas.

Tačiau nespėjo net kaip reikiant apsidairyti, kai priešais jį sužibo šešios didelės piktos akys. Berniukas krūptelėjo, bet nusprendė būti drąsus ir nerėkti, nors labai norėjosi! 

- Ko tau čia reikia? - prakalbo akys. - Eik iš mano olos!

Berniukas susigūžė, bet tyliai atsakė:

- Aš čia netyčia nukritau. Atsiprašau, nenorėjau įsibrauti į jūsų namus. O kas jūs?

Šešios akys sumirksėjo ir storas balsas atsiliepė:

- O tai tu ką, nieko nežinai apie mane? Ir nebijai?

- Ne, nežinau, ir turbūt nebijau…, - sušnibždėjo berniukas.

Tada sukrutėjo žaislų kalnas, kuriame spindėjo šešios akys ir iš krūvos lėlių, mašinėlių ir meškiukų pasirodė šeriuota galva, o galiausiai ir visas kūnas su visomis aštuoniomis kojomis.

Voras tikėjosi, kad vaikas jo išsigąs ir kaip kiti pabėgs, tačiau nutiko priešingai. 

- Oho! Koks jūs didelis! Dar niekada nemačiau tokio didelio voro, - susižavėjęs sušuko berniukas.

- Kąąą? Tu manęs visai nebijai? 

- Ne. Vorai gali būti pavojingi, ir net nuodingi, bet argi piktas voras turėtų tiek žaislų ir apskritai su manimi kalbėtų?

Voras net įsižiojo iš nuostabos. Pirmą kartą jo neišsigando. Kaip taip gali būti? Voras net truputį įsižeidė:

- Mat koks drąsus! O jei aš tave suėsiu? Arba įkasiu? 

- Ne. Jūs man atrodot labai mielas. O kuo jūs vardu?

Voras tekštelėjo ant žemės ir pasikasė pakaušį.

- Aš… aš... , - voras pasimetė, nes niekas niekada jo vardo neklausė. Visi tik bėgdavo nuo jo išsigandę, - aš voras Simonas.

- O aš Nikolas! Draugaukim?

- Tu nori su manimi draugauti? Tikrai? - nepatikliai žvilgtelėjo šešta mažiausia akis.

- Tikrai taip! Jūs man labai patinkate, ponas Simonai.

- Na, - sudvejo voras, - gerai. O kaip reikia draugauti? Aš niekada neturėjau draugų...visi manęs bijo.

- Draugauti reikia taip, kad visiems būtų gera. Galima žaisti, eiti vienas pas kitą į svečius, pasakoti istorijas, keliauti į žygius, padėti, kai kažkas nesiseka ir pralinksminti, jei draugui liūdna. Na, kartais galima tiesiog kartu patylėti. Dviese net tylėti smagu. 

- O tu turi daug draugų? - paklausė voras Simonas.

- Turėjau… bet mano tėveliai persikraustė į šį miestelį ir dabar aš neturiu draugų. Jūs pirmas. Ir turbūt paskutinis… mieste nėra vaikų. Nė vieno neradau...

Voras šiek tiek susigėdo:

- Hm, matai, Nikolai, čia mano kaltė. Aš visus išgąsdinau. Ir dar žaislus atėmiau…

- Kodėl? - nustebo berniukas.

Voras Simonas papasakojo jam visą savo istoriją, kad jam vienam liūdna iir pikta dėl to, kad žmonės jo bijo, ir kad nusprendė jis, jog tada bus visiems liūdna ir niekas neturės miestelyje draugų. Iš pykčio ir pavydo.

- Oi negerai, dėde Simonai! Juk daug geriau, kai visiems gera! Padarykim gerą darbą, gražinkim vaikams žaislus? 

- O kam? - sumurmėjo voras.

- Kad visiems būtų gera ir linksma. Gerus darbus daryti gera!  Tada visi galėtume draugauti!

- Su manimi niekas nedraugaus, nes aš jiems baisus. Tada aš vėl būsiu vienas.

- Ne! Aš gi jūsų draugas. O kai kiti vaikai pamatys, jog jūs draugiškas ir geras, tada ir jie nebebijos.

Ilgai dar Nikolas įtikinėjo Simoną būti geru ir nebepykti, grąžinti vaikams žaislus. Galiausiai voras sutiko.

Jiedu su Nikolu sukrovė visus žaislus į maišus ir patraukė į miestelį.

Iš pradžių niekas nedrįso prie voro prieiti, bet pamažu, Nikolo drąsiami, vaikai ėmė lįsti iš savo slėptuvių, imti savo žaislus. Drąsesni net pasisveikino su voru Simonu. Galiausiai baimės nebeliko nei kvapo.

Vaikai taip džiaugėsi atgautais žaislais, vėl ėmė žaisti ir dūkti, ir voras jau nebeatrodė jiems nei baisus, nei piktas. O ir Simonui kažkaip gera pasidarė. Ir iš tiesų gerus darbus daryti gera. Ir pačiam linksma, kai kiti juokiasi. 

Visą dieną voras ir berniukas dalino vaikams žaislus, kartu su visais žaidė ir juokiesi. Viena mergaitė vorą net savo dviračiu pavėžino. O kai atėjo vakaras ir visi skirstėsi po namus, voras patyliukais kiūtino atgal į savo mišką, galvodamas, kad daugiau nebebus taip linksma. Visus žaislus jis grąžino ir rytoj su juo niekas net kalbėti nenorės. Tik staiga už nugaros žaidimų aikštelės šurmulyje jis išgirdo:

- Simonai, o tu ryt ateisi?

- Simonai, pažaisi rytoj su manim?

- Simonai, o galima bus ryt aplankyti tavo olą? 

Visi vaikai norėjo su juo draugauti ir vienas per kitą šaukė jam iš paskos. Simonas labai apsidžiaugė ir dabar kiekvieną dieną ateina su vaikais pažaisti. Tiesa, dabar jis neturi daug laisvo laiko žaidimams. Savo oloje jis įsirengė dirbtuves ir taiso vaikų sulaužytus žaisliukus: tai ratą pamestą prisuka, tai meškino koją prisiūna, tai nuskilusią kaladėlę pašlifuoja. O jei suremontuoti nepavyksta, tai jis ir pats naują žaislą sumeistrauja iš to, ką miške randa ar vaikai atneša. 

Visas miestelis vorą Simoną pažįsta ir labai myli, o virš jo olos puikuojasi lentelė su užrašu:

VORO SIMONO ŽAISLŲ DIRBTUVĖS.

VISADA ŽALIO MIŠKO OLA NR.1